Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“

„Ačiū už filmą, jis buvo beprotiškai reikalingas, nes jau buvom praradę ryšį su savo istoriją“, –  po specialios „Tarp pilkų debesų“ peržiūros filmo kūrėjams sakė šešiolikmetis Nojus iš Vilniaus Užupio gimnazijos. Jis filmą žiūrėjo kartu su beveik penkiais šimtais kitų gimnazistų. Nemaža dalis jų prisipažino, kad yra tiesiogiai paliesti tremties istorijos – tremtiniais buvo jų seneliai ir proseneliai, todėl domėtis skaudžia tautos istorija jiems ypač svarbu.

Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ motyvais sukurtas filmas pasakoja apie lietuvių tremties istoriją jaunos merginos Linos akimis. Visame pasaulyje šios knygos parduota per milijoną kopijų, romanas yra įtrauktas į privalomos literatūros jaunimui sąrašą JAV mokyklose.

Po seanso Užupio gimnazijos mokiniai svarstė, kad mokyklose tremties temai galėtų būti skirta daugiau dėmesio. Abiturientas Tauras teigė manantis, kad mokykloje yra nušviečiamos tik žiauriausios tremties istorijos vietos, o į konkrečių žmonių istorijas pernelyg nesigilinama.

Mokinė Gabija pasakojo, kad jos seneliai buvo ištremti į Sibirą, todėl filmo metu merginai suspaudė širdį ir kaupėsi ašaros. „Nors senelis jau miręs, norėčiau atsivesti į šį filmą savo tremtį patyrusią močiutę“, – sakė Gabija. Kita mokinė Miglė pripažino, kad tai vienas geriausių filmų, kuriuos ji yra mačiusi, ir pridūrė, kad jos proseneliai taip pat patyrė filme rodomus žiaurumus, todėl nebuvo lengva jį žiūrėti. Vienuoliktoko Luko prosenelis taip pat yra tremtinys, tačiau vaikinas prisipažino, kad apie tremtį su juo yra kalbėjęs tik vieną kartą.

Gimnazijos muzikos mokytoja Nijolė Žilienė teigė mananti, kad jaunų žmonių patriotiškumą reikia skatinti visais įmanomais būdais, taip pat ir filmais. Ji pridūrė, kad per muzikos pamokas su moksleiviais dainuoja tremtinių bei partizanų dainas, nes jaučia poreikį istoriją susieti su menu. Istorijos mokytoja Virginija Navickienė džiaugėsi matydama, kad filmas taip sujaudino jos auklėtinius: „Kalbėdama apie tremtį pamokose, visada skatinu perskaityti Rūtos Šepetys romaną. Dar nebuvo tokio mokinio, kuriam knyga būtų nepatikusi. Filmą pavyko sukurti itin subtiliai ir jautriai, žiūrėdamas gali pats įsijausti į veikėjų vaidmenis“.

V.Navickienė aiškino, kad mokykloje tremties tema tikrai nėra pamiršta – apie tai kalbama ir per pilietiškumo, ir per istorijas pamokas, tačiau jauni žmonės, nematę sovietmečio, neretai labai sunkiai jį supranta. „Kai jauni žmonės nueina į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų ar IX Fortą, jie būna šokiruoti. Jiems tai nesuvokiami dalykai, tačiau jie tuo tikrai labai domisi“, – sakė Užupio gimnazijos mokytoja.

Rūtos Šepetys romano motyvais sukurtas filmas „Tarp pilkų debesų“  – jau visuose Lietuvos kino teatruose. Filme vaidina užsienio ir lietuvių aktoriai: Bel Powley („Paauglės dienoraštis“, „Wildling“, „White Boy Rick“), Lisa Loven Kongsli („Force Majeure“, „Nuostabioji moteris“), Sophie Cookson („Kingsman“), iš „Vikingų“ serialo pažįstamas Peter Franzén, geriausiu JAV serialu „Auksiniuose gaubliuose“ pripažinto „Mr.Robot“ aktorius Martin Wallström, Aistė Diržiūtė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Ramūnas Cicėnas ir kiti.

Kino teatruose rodomos dvi filmo versijos – originalo (anglų) kalba bei įgarsinta lietuviškai.

Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos.

Rytis Zemkauskas filmavime
Andrej Vasilenko nuotrauka

Jis yra parašęs ne vieną scenarijų dokumentiniams filmams bei televizijos laidoms, tačiau šįkart debiutuoja kaip kino scenaristas ir pristato komišką istoriją. Žanras tarsi ir nebūdingas kūrėjui – komedija. Tačiau filmo „Melagiai“ scenarijus toks ir yra: komiškas tik detalėmis, bet dramatiškas savo esme, nes gvildenama žmogiškųjų santykių problema, nuolatinė meilės ir savęs paieška.

Vienas iš filmo prodiuserių Paulius Virbickas, sukūręs tokius hitus kaip „Nepatyręs“ bei „Tarp mūsų, berniukų…“, sako šįkart išsikėlęs ambicingą tikslą – sukurti šventinę lietuvišką komediją visai šeimai, kuri būtų populiari ir mėgstama kaip klasikiniai Kalėdų bei Naujųjų metų filmai – „Po pirties“, „Eglutės“ ar „Vienas namuose“. O kas geriau, jei ne Rytis Zemkauskas, galėtų įgyvendinti tokią komedijos idėją, kuri būtų jauki, nuoširdi, šventiška ir nevulgari. „Komedija pirmiausia yra drama. Jeigu išmestume visus juokingus momentus, vis tiek norėtumėte ją žiūrėti – tokia yra kiekvienos geros komedijos paslaptis“, – scenarijaus rašymo ypatumais dalijasi R. Zemkauskas.

Rytis Zemkauskas filmavime
Andrej Vasilenko nuotrauka

Į komiškas ir intriguojančias šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ prodiuseris Paulius Virbickas bei prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Rytis Zemkauskas filmavime
Andrej Vasilenko nuotrauka

Ryčio Zemkausko scenarijų šeimyninėje komedijoje „Melagiai“ padėjo atskleisti net kelių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

Kadras iš BTS filmo „Burn the Stage: the Movie“

„Forum Cinemas“ paruošė neeilinę staigmeną jaunosios kartos žiūrovams: vieninteliuose seansuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje lapkričio 15 dieną (ketvirtadienį) bus rodomas grupės BTS filmas-koncertas „Burn the Stage: the Movie“. Filmo pagrindu tapo itin populiarus pernykštis grupės koncertinis turas „Wings“. Juostoje taip pat užfiksuoti unikalūs kadrai iš vaikinų repeticijų ir laisvalaikio bei dar niekur neskelbti interviu su visais septyniais grupės nariais. 

BTS istorija prasidėjo 2012 m., kai po kelių pasikeitimų buvo suformuota dabartinė grupės sudėtis. Septyni charizmatiški jaunuoliai, kurių amžius tuo metu buvo tarp 15 ir 20-ies metų, netruko tapti tikra K-pop sensacija gimtojoje Pietų Korėjoje, o netrukus – ir Japonijoje. Tačiau tai buvo tik pradžia. Sumaniai išnaudodami socialinės medijos kanalus, RM, V, J-Hope, Jin, Jimin, Jungkook ir Suga netrukus išsiveržė ir į tarptautinę erdvę, o pernai vaikinų populiarumas tiesiog sprogo. Kažkada dar lyginti su „One Direction“, „’N Sync“ ar „Take That“, dabar BTS paprasčiausiai vadinami didžiausia visų laikų vaikinų grupe (boy band). 

Dar 2016 m. spalį BTS tapo pirmąja Korėjos grupe, užėmusia pirmąją vietą „Billboard Social 50“ sąraše, vertinančiame muzikos grupių ir atlikėjų socialinės medijos kanalų aktyvumą. Tačiau tikra bomba tapo pernykštis BTS Gineso rekordas, kuomet grupė tapo absoliučia „Twitter“ rekordininke: BTS įrašai šiame socialiniame tinkle buvo „pamėgti“ arba re-tweet‘inti daugiau nei pusę milijardo (!) kartų. Žurnalo „Forbes“ Korėjos redakcija BTS vaikinus išrinko įtakingiausia šių metų įžymybe; žurnalas „Times“ vos prieš pora savaičių grupei paskyrė viršelį ir pavadino vaikinus „ateinančios kartos lyderiais“; o rugsėjo mėnesį grupė, kaip UNICEF ambasadoriai, buvo pakviesti pasakyti kalbą Jungtinių Tautų būstinėje. 

Pasaulinė sensacija iš Pietų Korėjos laužo stereotipus ir keičia ne tik muzikinę sceną, bet ir pasaulio istoriją. Nepraleiskite progos pamatyti BTS vaikinų didžiuosiuose „Forum Cinemas“ ekranuose. Vieninteliai filmo-koncerto „Burn the Stage: the Movie“ seansai – tik lapkričio 15 dieną.

Bilietus įsigyti galite čia

Rolandas Kazlas filme „Širdys“

Įpusėjus rudeniui ir likus kiek mažiau nei mėnesiui iki romantinės dramos „Širdys“ pasirodymo kino teatruose, filmo kūrėjų komanda pristato pagrindinį šilčiausios rudens premjeros anonsą. Anksčiau matytus kadrus papildo dar nematyti vaizdai iš filmo, specialiai filmui kurtas muzikos takelis ir pirmąją meilę primenanti Andriaus Mamontovo daina „Saulės miestas“.

Ypatingą dėmesį filme jau kultine tapusiai dainai suteikia ir pats filmo režisierius Justinas Krisiūnas. „Gerai pamenu tą jaudulį, kai pirmą kartą diskotekoje, grojant „Saulės miestui“, lėtam šokiui ėjau pakviesti man patikusią merginą. Tuo metu iš baimės visas drebėjau. Jai atsisakius, būčiau numiręs iš gėdos ir širdgėlos, tačiau, mano laimei, ji sutiko ir tą akimirką pasijaučiau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Tas jausmas ilgam įstrigo manyje, gal tai ir buvo pirmoji meilė apie kurią noriu papasakoti „Širdyse“. Manau, ta daina visiems sukelia tik pačius geriausius jausmus ir juostoje ji bus panaudota pačiu tinkamiausiu tam metu“, – savo atsiminimais ir įžvalgomis dalijasi filmo režisierius.

Be Andriaus Mamontovo dainos, filmo garso takelyje bus galima išgirsti ir daugiau Lietuvos muzikos grupių, kurios filmo istorijos laikotarpiu buvo be galo populiarios. „Filme skamba mano paauglystės muzika. Pamenu koncertus prie Sartų ežero, kai savo kūrinius atlikdavo „Foje“, „BIX“, „Airija“ bei kitos grupės. Tai buvo meilės naktys, naktys, kuomet norėdavosi, kad jos niekada nepasibaigtų. Neabejoju, kad tuo metu labai daug širdžių pradėjo plakti vienu, meilės ritmu“, – sako režisierius Justinas.

Romantinės dramos režisieriui antrina ir originalų garso takelį kūręs kompozitorius Titas Petrikis. „Tikrai nusikelsime į 90-uosius. „Širdyse” norėjome perteikti gyvenimo džiugesį, jaunatvišką energiją ir laisvės tyrumą, jos šviežumą, todėl ir pasukome į lengvo roko bei „ambient“ stilistiką. Originalią muziką kūriau aš, bet filme skamba ir kitų puikių dainų!“, – pasakoja kompozitorius.

Jo teigimu, tai buvo vienas retesnių atvejų, kai kompozitorius buvo įtrauktas į visą filmo kūrimo procesą, kad galėtų, kaip įmanoma geriau pajausti filmo atmosferą ir sukurti šio filmo istoriją geriausiai atspindinčią muziką. „Turėjome daugiau nei metus laiko vien muzikai kurti. Temos, mintys ir jausmai, susiję su filmu, išsigrynino. Man pačiam įdomu, kad muzika, kuri buvo sukurta filmui, gimė dar skaitant scenarijų“, – pasakoja jis. „Mes su Justinu pasipasakojome ne vieną istoriją iš 90-ųjų. Tuomet buvome paaugliai. Nors gyvenome skirtinguose miestuose, gyvenimo džiaugsmai ir rūpesčiai buvo panašūs. Nostalgijos, aišku, jutome (tai, turbūt, padėjo lengviau „nusikelti” į tuos laikus kuriant filmą), tačiau stengėmės išvengti sentimentalumo“, – istorija iš kūrybinio proceso dalijosi T. Petrikis.

„Širdys“ visus Lietuvos žiūrovus pasieks jau nuo lapkričio 23 dienos. Pagrindinius vaidmenis romantinėje dramoje atliks Motiejus Ivanauskas, Roberta Sirgedaitė, Rolandas Kazlas, Indrė Patkauskaitė, Liubomiras Laucevičius, Algirdas Gradauskas, Deividas Breivė ir dar daug kitų jau patyrusių ir jaunosios kartos aktorių.

Kadras iš filmo „Melagiai“

Paskutinį kartą didžiajame ekrane ją matėme prieš beveik ketverius metus kultinėje lietuviškoje komedijoje „Nepatyręs“. Edita Užaitė daugiausia vaidina teatre, kartais pasirodo TV serialuose, o jau lapkričio 9 d. ją išvysime komedijoje „Melagiai“, kur aktorei atiteko dvigubas vaidmuo – Giedriaus Savicko herojaus žmonos ir Dainiaus Kazlausko herojaus meilužės.

„Filmavimo etapas, kai buvo filmuojama naktimis, tęsėsi net 10 naktų iš eilės, ir nepaprastai  išvargino fiziškai. O dieną tiesiog nebuvo laiko pamiegoti – laukė mamiškos pareigos, repeticijos teatre. Todėl „lūždavau“ aikštelėje, pirmai progai pasitaikius, bet kur ir bet kada. Išsijungdavau tiesiog akimirksniu – bent dešimt minučių. O kartą su Brigita Arsobaite ir Larisa Kalpokaite po spektaklio teatre grįžome į filmavimą su miegmaišiais ir miegojome tiesiog aikštelėje. Vienoje scenoje aidėjo šūviai, kurių aš net negirdėjau! Tačiau nepaisant visko, filmavimuose visada tvyrojo stebuklinga atmosfera, neįtikėtinai geras vaibas tarp kolegų ir nuolatinis juokas iki ašarų“, – filmavimo akimirkomis komedijoje „Melagiai“ dalijasi aktorė Edita Užaitė.  

Į komiškas ir intriguojančias šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ prodiuseris Paulius Virbickas bei prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Be žaviosios Editos Užaitės komedijoje „Melagiai“ gero humoro dozę žiūrovams suleis net kelių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

https://youtu.be/7zLsibjWrdY  

Kadras iš filmo „Melagiai“

Greičiausiai tai tik sutapimas, tačiau žavioji rudaakė aktorė Brigita Arsobaitė jau kelintą kartą gauna vaidmenis, susijusius su melagiais. Iš pradžių serialas „Moterys meluoja geriau“, tuomet spektaklis „Melagės“ ir galiausiai komedija „Melagiai“, kuri kino ekranus pasieks jau lapkričio 9 d. Šiame filme Brigita vaidina aikštingą Dainiaus Kazlausko herojaus žmoną.

„Labai patiko filmuotis „Melagiuose“, nes labiau esu teatro aktorė ir kine pasirodau retai. Surinkta nuostabi kolegų komanda nuo pat pradžių žadėjo puikų rezultatą. Ši patirtis man labai svarbi ir vertinga. Tačiau įdomiausias dalykas nutikęs aikštelėje buvo šuniukas Sunny! Visą gyvenimą maniau, kad jei turėčiau šunį, jis tikrai būtų didelis ir rimtas. Niekada nesižavėjau tais mažais, dekoratyviniais „fifų“ keturkojais. Tačiau per filmavimą Sunny taip prie manęs prisirišo, kad simpatija tapo abipusė ir galiausiai net užsinorėjau ją nupirkti iš šeimininkės, tačiau nesėkmingai“ – šypsosi aktorė.

Į komiškas ir intriguojančias šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ prodiuseris Paulius Virbickas bei prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Be Brigitos Arsobaitės komedijoje „Melagiai“ gerą nuotaiką žiūrovams dovanos net keturių  kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

Kadras iš filmo „Melagiai“
Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Puikiai visiems pažįstamas teatro ir kino aktorius, solidusis ir gal net griežtasis –Liubomiras Laucevičius pribloškia savo profesionalumu ką tik didžiuosius ekranus pasiekusioje kalėdinėje komedijoje „Melagiai“. Čia aktorius meistriškai atlieka šeimos galvos vaidmenį. Jis įtaria savo žmoną (akt. Larisa Kalpokaitė) neištikimybe vien dėl to, kad moteris užtrunka apsipirkinėdama prekybos centre. Kvepia skyrybomis…

Filmo nuotraukos: Andrej Vasilenko

„Kai pats pažiūrėjau filmą didžiajame ekrane, likau labai maloniai nustebintas. Nepriekaištingas režisieriaus darbas, preciziškas garso takelis, operatoriaus taip jaukiai ir šventiškai perteikti žiemiški Vilniaus senamiesčio vaizdai,  pats scenarijus ir kolegų darbas – viskas apjungta į tobulai derančią visumą. Man šis filmas turi rafinuotos prancūziškos komedijos prieskonį. Ir nors tema gana kontroversiška – broliai „dalijasi“ savo žmonomis, pažiūrėjus filmą nelieka jokio slogučio – viskas taip subtiliai sudėliota“, – dalijasi komedijos „Melagiai“ įspūdžiais Liubomiras Laucevičius.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Šventinėje komedijoje „Melagiai“ gerą nuotaiką žiūrovams dovanos net keturių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Larisa Kalpokaitė, Liubomiras Laucevičius ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – jau kinuose!

Kadras iš filmo „Akvamenas“
CLNIC 212 archyvas

Liko mažiau nei mėnuo iki gruodžio 21 dieną Lietuvos kino teatruose įvyksiančios itin laukiamos premjeros „Akvamenas“ – garsusis režisierius Jamesas Wanas pristato įspūdingų vaizdų ir kvapą gniaužiančių specialiųjų efektų filmą, pasakojantį pusiau žmogaus – pusiau Atlantidos palikuonio Artūro Kario istoriją. Juosta pasakos apie po vandeniu kažkada panirusią jo gimtinę, apie dievams prilygstančias stebuklingas Artūro galias ir apie jam skirtą karaliaus likimą, o pagrindiniuose vaidmenyse išvysime tokias Holivudo garsenybes kaip Jasoną Mamoa, Nicolę Kidman, Amber Heard bei Dolphą Lundgreną. Kalbama, kad visos šios žvaigždės juostoje sutiko vaidinti nė neskaitę scenarijaus.

„Nicole Kidman nesiginčijo nei dėl atlygio, nei dėl kitų detalių, ji sutiko vaidinti juostoje iškart, kai J. Wanas pasakė, jog jai teks Atlantidos karalienės Atlanos vaidmuo, o 2018 metais net neprašyta sutiko pirmąkart gyvenime sudalyvauti Comic Con konferencijoje, kurioje buvo pristatomas „Akvamenas“. Žinantys šios aktorės užimtą grafiką ir įnorius, tai prilyginu stebuklui“, – atskleidė filmo prodiuseriai ir sakė, kad kitų aktorių įkalbinėti ilgai taip pat neteko.

Apie tai, kad juostos nekantriai laukia visas pasaulis, išduoda ir faktas, kad išankstinių bilietų pardavimai pagerino visus rekordus, o Akvameno kostiumas tapo vienu labiausiai ieškomų kostiumų kalėdiniams karnavalams.

„Būtent dėl tokio milžiniško susidomėjimo jau dabar su J. Mamoa kalbamės apie tęsinį. Jei vandenyno bangos bus mums palankios, istorija šiuo filmu nesibaigs“, – tikina J. Wanas.

Filmas „Akvamenas“ pasakos apie Artūrą (aktorius Jasonas Momoa), gimusį iš Atlantidos karalienės Atlanos (aktorė Nicole Kidman) ir paprasto švyturio prižiūrėtojo meilės, aplanko Atlantidos princesė Mera (akt. Amber Heard). Aplanko ne be priežasties: pasirodo, Artūras turi brolį Ormą (akt. Patrickas Wilsonas), kuris siekia suvienyti visas povandenines būtybes ir paskelbti karą žmonėms, užteršusiems pasaulio jūras. O jam pasipriešinti gali tik Artūras – žmogaus ir deivės sūnus, galingasis Akvamenas.

Jo nuotykiai ir kvapą vaizdais gniaužianti istorija filme „Akvamenas“ į kino ekranus atkeliauja jau gruodžio 21 dieną.

Filmo anonsas:  

Kadras iš filmo „Melagiai“
Nuotraukos autorius: Andrej Vasilenko

Šiuo metu rodomas kalėdinis filmas „Melagiai“, kurį režisierius Emilis Vėlyvis pavadino „geriausia dešimtmečio lietuviška romantine komedija“, įsitvirtino tarp žiūrimiausių filmų kino teatruose, o kūrėjai neslepia – tęsinys bus! Didžiuosius ekranus „Melagiai 2“ pasieks 2020 pavasarį, o siužetas suksis apie kitą didelę šventę – Velykas.   

„Melagiai“ filmo anonsas:

„Kokie nauji herojai pasirodys ir kurie sugrįš – dar paslaptis. Bet susipažinę su Mariaus (akt. D. Kazlauskas) ir Jovito (akt. G. Savickas) tėvais per šias Kalėdas, tęsinyje tikrai susipažinsime ir su jų uošviais. O jie – tikrai ne mažiau ekscentriški“, – žada vienas filmo prodiuserių Paulius Virbickas. Ar didesnį vaidmenį naujame filme turės „Melagiuose“ žiūrovų širdis užkariavęs legendinis Gediminas Girdvainis? Pasak prodiuserio, su aktoriais jau derinami filmavimo tvarkaraščiai, nors tęsinio scenarijus – dar ankstyvos kūrybinės stadijos.

„Melagiai“ – pagal originalų lietuvišką Ryčio Zemkausko scenarijų sukurta komedija pavergė tiek jauniausių, tiek vyresnių žiūrovų širdis skaidriu humoru ir pažįstamomis šeimyninėmis peripetijomis. Šventiniame filme gerą nuotaiką žiūrovams kuria net keturių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Larisa Kalpokaitė, Liubomiras Laucevičius ir Gediminas Girdvainis. 

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Komedija „Melagiai“ – jau kinuose.

Tarptautinis animacinių filmų festivalis „TINDIRINDIS“

XVI Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ atkeliauja į Vilnių. Šiemet renginių geografija mieste gana plati. Pirmuosius filmų seansus pradėsime rodyti lapkričio 25 d. 10 val. Parodų ir kongresų centre „LITEXPO“, parodoje „VAIKŲ ŠALIS“ . Ten taip pat įvyks ir animacijos kūrybinės dirbtuvės vaikams, kurių metu dalyviai galės piešti bendrą animacinį filmą. Dienos pabaigoje tikimasi išvysti darbo rezultatą. Per šiuos metus vaikų sukurtų filmų programa vadinasi „Festivalis –Tolerancija“. Kuriant šiuos filmus su įvairiomis mokyklomis, darželiais, ugdymo centrais, moksleivių techninės kūrybos centrais buvo siekiama kalbėti labai svarbia tolerancijos tema. Projekto iniciatorės studijos „Filmų štrichai“ vadovės Jūratės Leikaitės–Aškinienės organizuotos kūrybinės grupės išvykos į Lietuvos mokyklas davė gražių rezultatų, buvo sukurti net devyni animaciniai filmai su vaikais. Šią programą puikiai papildė ir kitų autorių bei kolektyvų darbai. Šią filmų programą bus galima pamatyti lapkričio 25 d. 10 val. Litexpo konferencijų salėje 5.3.

Nuo pirmadienio konkursinių programų peržiūros prasidės Europos humanitariniame universitete (EHU). Čia nuo lapkričio 16 d. iki gruodžio 7 d. bus parodytos aštuonios programos, kuriose bus pristatyti studentų, debiutantų geriausi animaciniai filmai iš viso pasaulio. Taip pat žiūrovai turės galimybę pirmą kartą festivalio istorijoje Lietuvoje išvysti specialią konkursinę programą, kurioje bus parodyti animacinės dokumentikos, kitaip vadinamos animadoc, filmus. Tai yra šių metų festivalio naujovė. Šio žanro animaciniai filmai gilinasi į aktualias žmogaus gyvenimo problemas, nagrinėja istorinius reiškinius, padeda suvokti įvairius gyvenimo procesus. Šis žanras pasaulinėje festivalių praktikoje tampa vis labiau populiarus. Dėl to šiemet Festivalio „Tindirindis“ organizatoriai nusprendė suorganizuoti specialias kūrybinio meistriškumo pamokas „Masterclass“, kurias praves VGIK‘o docentę, kino tyrinėtoja, kritikė ir dokumentinių filmų ir televizijos laidų apie animaciją autorė Natalija Lukinykh. Ji panagrinės animadoc filmų menines ypatybes, stilistinę raidą ir supažindins su garsiausių šio žanro režisierių kūryba. Šios meistriškumo pamokos vyks Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje (VTDK, kino salė – 261) lapkričio 30 d. nuo 10 val iki 16 val., kurių metu taip pat bus parodytos dvi studentų konkursinių trumpametražių animacinių filmų programos. Šiose programose bus galima susipažinti su ryškiausių pasaulio animacijos mokyklų darbais, kurie apdovanoti svarbiausiuose animacijos festivaliuose, tokiuose kaip Ansi, Zagrebo, Štutgarto, Suzdalės ir kitų.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos (LKS) kino salėje žiūrovams pasiūlysime pažiūrėti rinktines konkursines animacijos profesionalų programas. Tai filmai, kurie šiuo metu užduotą toną animacijos kūrybinio pasaulio dalyviams, tai filmai laimėję garsiausių festivalių pagrindinius prizus ir diplomus, tai filmai, kurie skatina kūrybiškumą, bando išjudinti visuomenę iš patogumo zonos, sukrėsti ją, priversti mąstyti, pažadinti aktyviems veiksmams vardan žmogiškumo ir gėrio pergalės. LKS salėje penkias programas žiūrėsime nuo lapkričio 29 d. iki gruodžio 1 d. Beje, lapkričio 29 d. 13 val. LKS salėje bus parodyta ir viena animacinių filmų programa vaikams „Tindirindžio pasakų kraitelė“, kurioje gražiausi šių metų filmai vaikams net iš tolimiausių pasaulio kraštų, Irano, Argentinos, Prancūzijos, Kinijos, Baltarusijos, Rusijos, Kroatijos. Du filmai, turintys dialogus, buvo subtitruoti lietuviškai.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kino salėje bus parodyta animacijos eksperimentatorių darbai. Tai kūriniai, kuriuose ieškoma naujų išraiškos formų, panaudojant šiuolaikines modernias technologijas. Eksperimentinių filmų programa „Eksperimentinė Forma – T“ prasidės gruodžio 2 d. 16 val.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) pratęs gražią bendradarbiavimo su festivaliu „Tindirindis“ tradiciją ir į savo kino salę pakvies mažuosius žiūrovus susipažinti su naujausiais pasaulio animacijos meistrų darbais. Festivalio atrinktos ir parengtos penkios konkursinės programos atskleis didelį šio žanro filmų spektrą. Planuojami septyni seansai mažiesiems žiūrovams kartu tėveliais ir seneliais, o užsiregistravusioms klasėms yra pasiūlyti atskiri, papildomi kino seansai. Šių seansų populiarumas nenumaldomai auga.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus jau penkiolika metų puoselėjantis šiltus kūrybinius planus su festivaliu „Tindirindis“ ir šiemet išlieka festivalio širdimi ir centru. Čia lapkričio 29 d. 18 val. įvyks festivalio atidarymas, kurio metu bus parodyta rinktinė animacinių filmų programa, pristatanti įvairių animacijos žanrų ryškiausius darbus, taip pat bus pristatyta VTDK Grafinio dizaino studentų konkursinė plakatų paroda, kurioje pateikti „Tindirindžio“ plakatai. Geriausio plakato autoriui atiteks ne tik prizas, bet ir galimybė parengti kitų metų festivalio grafinį stilių ir apipavidalinimą. Taip pat LTMKM salėje veiks VTDK studentų baigiamųjų darbų planšetų retrospektyvinė paroda. Jos tikslas paskatinti jaunimą kurti naujos formos animaciją, kuri taptų performansų, interaktyvių medijos kūrinių, aplikacijų, instaliacijų, reklamos, taikomosios paskirties edukacinių darbų dalimi. Norėdami aktyvinti šią kūrybinę veiklą nuo kitų metų Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ įsiveda naują nominaciją už geriausią taikomosios animacijos darbą. Šiame konkurse bus kviečiami dalyvauti tik veikiantys prototipai, o ne projektai, dizaino sprendimai ir eskizai. Šių metų festivalio atidarymo metu LTMKM bus pademonstruotas VTDK studentų ir dėstytojų sukurtas reklaminis žaidimas „Trepsiukas“, kurį galės išbandyti, kiekvienas norintis dalyvis. Lapkričio 30 d. 17 val. LTMKM salėje bus parodyta programa 01LT „Lietuvių filmai“, kuri mums yra labai svarbi, nes pristato maksimaliai pilną per paskutinius metus sukurtų Lietuvoje animacinių filmų komplektą. Čia bus parodyti ir profesionalų ir studentų darbai. Gruodžio 1 d. 17 val. LTMKM salėje prieš programos peržiūrą bus paskelbti festivalio nugalėtojai, kurios išrinks tarptautinė žiuri. Vertinimo žiuri dirbs šie atstovai: Valentin Telegin (Rusija, režisierius), Zenonas Tarakevičius (Lietuva, režisierius), Julija Titova (Baltarusija, režisierė), Dalia Matijkienė (Lietuva, Medijų katedros vedėja, docentė), Vidmantas Gaigalas (Lietuva, scenaristas, režisierius).

Vėliau Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ programos keliaus į Lietuvos miestus, miestelius ir rajonus, bus parodytos Šiauliuose, Kuršėnuose, Panevėžyje, Nidoje, Klaipėdoje, Utenoje, Gargžduose, Palangoje, Šventojoje ir kituose. Ši kelionė tęsis kitais metais.

Su festivalio programa galite susipažinti čia.

Kadras iš filmo „Žmogus voras: į naują visatą“
CLINIC 212 archyvas

Visi žino Žmogaus-voro istoriją: radioaktyvus voras įkanda Piteriui Parkeriui ir vaikinas tampa antžmogiškų galių turinčiu superherojumi. Tačiau ši istorija yra teisinga tik mūsų Visatoje. Tuo tarpu kitoje, paralelinėje Visatoje, po Žmogaus-voro kauke slepiasi paprastas Bruklino vaikinukas Mailsas Moralesas. Lygiai kaip mes nieko nežinome apie jį, jis lygiai taip pat nieko nežino apie mus ir mūsų Žmogų-vorą Piterį Parkerį. Būtent tokia neįprasta istorija jau gruodžio 14 dieną ir atkeliauja į Lietuvos kino teatrus juostoje „Žmogus voras: į naują visatą“.

Trejus metus kurtame filme kompiuterinė animacija sklandžiai persipina su tradiciniu komiksų stiliumi, sukurdama unikalų reginį.

„Mintis buvo po legendine kauke paslėpti visiškai kitą herojų, nei buvo įprasta. Tai bus visiškai naujas žvilgsnis į Žmogaus voro istoriją, pamatysime ją kitokią, nei esame pratę. Parindinė filmo idėja buvo parodyti žiūrovams, kad visi mes turime supergalių, tik reikia jas savyje atrasti“, – sako juostos prodiuseris Christopheris Milleris.

Filmas pasakos istoriją, kaip vieną dieną, Visatoms susilietus, Bruklino paauglys sužino apie tai, kad jis – toli gražu ne vienintelis. O netrukus vaikinas tuo įsitikina dar kartą. Ir dar. Ir dar. Viename taške persiklojus net kelioms paralelinėms Visatoms, Mailsas susipažįsta su savo kaukėtais kolegomis iš kitų pasaulių, tarp kurių – ir mergina, ir keistas padaras su straubliuku vietoj nosies.

Kiekvienas iš jų yra superherojus savame pasaulyje, tačiau dabar grėsmė iškyla visai multivisatai ir atskirai nė vienas iš jų nėra pajėgus pasipriešinti šiai grėsmei. Naujieji pažįstami netrukus išsiaiškina savo panašumus ir skirtumus bei suvokia, kad kiekvieno jų jėga slypi būtent išskirtinume. Kiekvienas Žmogus-voras yra kitoks ir unikalus. Ir tik suvieniję jėgas šie superherojai įstengs pasipriešinti galingam piktadariui ir apsaugoti nusistovėjusią pasaulių tvarką.

Kvapą gniaužiantis naujas visų pažįstamo kaukėto superherojaus istorijos skyrius „Žmogus voras: į naują visatą“ Lietuvoje pradedamas rodyti gruodžio 14 dieną.

Filmo anonsas:

„ASIFA Lietuva“ archyvas

Viename iš seniausių 42-ajame Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Cinanima“  (Portugalija, Espinho) parodytos net dvi retrospektyvinės lietuvių animacinių filmų programos.

Projektas „Lietuvių animacijos metai pasaulyje“ programoje suaugusiems pristatė šiuos filmus: „Iniciatyva“ (rež. Antanas Janauskas), „Palankios aplinkybės“ (rež. Antanas Janauskas), „Laikraštinis žmogus“ (rež. Ilja Bereznickas), „Metamorfozės“ (rež. Jūratė Leikaitė), „Žemaitė –žemaičių pramotė“ (rež. Algirdas Selenis ir Aurika Selenienė), „Trumpas sujungimas“ (rež. Antanas Janauskas), „Saga“ (rež. Ieva Miškinytė), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Algirdas Selenis ir Aurika Selenienė), „Užstalė“ (rež. Virgis Malčius), „Taip Laime lėmė“ (rež. Jūratė Leikaitė-Aškinienė), „Kaltė“ (rež. Reda Bartkutė-Tomingas). Programa parodyta lapkričio 16 d.  Filmų vaikams programa buvo parodyta lapkričio 17 d. Šioje programoje buvo pristatyti šie filmai: „Paskutinė dovana“ (rež. Ilja Bereznickas), „Aeroplanas“ (rež. Henrikas Vaigauskas), „Solistė“ (rež. Jūratė Leikaitė), „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (rež. Zenonas Šteinys), „Medžioklė“ (rež. Meinardas Valkevičius ir Sigitas Mikuta), „Uodega“ (rež. Rasa Jonikaitė), „Herojai“ (rež. Henrikas Vaigauskas), „Kaktuso paslaptis“ (rež. Valentas Aškinis).

Ši  retrospektyva  skirta paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtąsias  metines ir artėjantį Lietuvos animacijos 110 metų jubiliejų, kuris bus minimas 2020 metais. Projekto „Lietuvių animacijos metai pasaulyje“ tikslas yra supažindinti pasaulio žiūrovus su lietuvių animacija ir tokiu būdu skleisti Lietuvos vardą užsienyje, o taip pat ir pristatyti Lietuvos žiūrovams naujausius ir ankstesniais metais sukurtus mūsų režisierių darbus. Taip pat siekiame su ankstyvųjų metų animatorių darbais supažindinti plačiąsias žiūrovų gretas.

Dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Akimirka iš konferencijos „Nefokuse: moterys kino industrijoje“
Nuotraukos autorius: Dainius Putinas

Ketvirtadienį, lapkričio 22 d.,  konferencijoje „Nefokuse: moterys kino industrijoje“ tyrėjos dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir dr. Jelena Šalaj pristatė dvejus metus vykdyto tyrimo apie moterų padėtį Lietuvos kine rezultatus. Konferencijoje dalyvavusios viešnios iš Didžiosios Britanijos, JAV ir Lenkijos tik patvirtino bendrą tendenciją: nors iš pirmo žvilgsnių moterų kine yra, jos turi nevienodas galimybes bei neužima galios pozicijų lyginant su vyriškąja lytimi. „Ten kur galia, ten moterų mažiau, ir atvirkščiai“, – apibendrino J. Šalaj.

Baigusios kino studijas Lietuvoje dažnai neįsitvirtina 

„Mums svarbu savo tyrimą matyti tarptautiniame kontekste, todėl džiaugiamės galėdamos būti globalių procesų dalimi – su lygiateisiškumu susijusios iniciatyvos išties vertinamos ir aktualios. Deja, tikrai negaliu pasidžiaugti tyrimo rodikliais“, –  komentavo L. Kaminskaitė-Jančorienė.

Kino industrijoje dirbančias ar dirbusias moteris apklausiantis tyrimas atskleidė, jog nepaisant fakto, kad su kinu susijusias studijas baigia vis daugiau merginų, tai nebūtinai sudaro sąlygas joms įsitvirtinti darbo rinkoje bei būti įvertintoms. Nors lyginant su vyrais kino studijas baigia 54 proc. moterų režisierių, kino industrijoje jų dirba 34 proc. o „Sidabrinėms gervėms“ nominuojama ir atitinkamai apdovanojimus gauna viso labo 28 proc. moterų.

Nors vertinant paraiškų skaičiui dėl filmų kūrimo finansavimo moterų paraiškų skaičius Lietuvoje auga, kine dirbančiosios lyginant su vyrais turi nevienodą prieigą prie finansavimo šaltinių. Kol kas moterims geriausiai sekasi dokumentinių filmų kategorijoje, kur jų pateiktos paraiškos sudaro santykinai didžiausią dalį ir tarp pateiktų, ir tarp finansuotų paraiškų: apie 50 proc. trumpametražių ir apie 40 proc. ilgametražių dokumentinių filmų atvejais. Vis dėlto tai yra sritis, kuriai 2013-2018 m. buvo skirta tik 13 proc. viso finansavimo.

Lyčių pasiskirstymas pagal pareigybes kino aikštelėje iš lėto kinta, tačiau be grimuotojų ir kostiumo dailininkų, kas tradiciškai laikoma moteriškais darbais, nėra nei vienos pozicijos, kur vyrų ir moterų santykis būtų daugmaž atitinkantis.

Trūksta institucinio palaikymo

Panašios nelygybės tendencijos būdingos ne tik Rytų Europai, bet ir vakarietiškoms, senas demokratines tradicijas turinčioms valstybėms. Panašu, jog problema – institucinis lygmuo. Jokios moterų lygų santykį užtikrinančios kvotos bus neveiksnios, jei nebus visuomenės sąmoningumo. O jo nebus, kol nebus institucinio palaikymo, kadangi be to problema lieka neįvardyta“, – sakė tyrimo „Moterys ir šiuolaikinė Didžiosios Britanijos kino kultūra, 2010–2015“ vadovė dr. Shelly Cobb.

Mokslininkė tyrimą atliko kartu su kolegėmis dr. Linda Williams bei dr. Natalie L. Wreyford. Ten, kaip ir Lietuvoje, tyrimo duomenys apie mažumą moterų lyderiaujančiose kino industrijos pozicijose (tik 12-14 %) buvo pristatyti institucijoms. Tačiau šie duomenis iki šiol ignoruojami.

Kultūros vadybininkė ir medijų ekspertė, šiuo metu – Lenkų kino instituto (Polskiego Instytutu Sztuki Filmowej) tyrimų ir plėtros departamento atstovė Beata Chmiel nušviesdama padėtį Lenkijoje pažymėjo, kad Gdynės kino festivalyje moterys sudaro tik 17 % žiuri komisijos narių. Tuo tarpu nelygybę kino industrijoje rodančios problemos kaimyninėje valstybėje analogiškos: moterys neužima pakankamai aukštų pozicijų, kur priimami sprendimai, joms mokama mažiau nei vyrams, aplinkiniai iš jų reikalauja „moteriškumo“,  nors jos pačios savo veiklą apibrėžia nepriklausomai nuo lyties faktoriaus.

Kinas – vyrų, bet moterims leidžia „pažaisti“

Pranešėjos iš Didžiosios Britanijos taip pat akcentavo, kad istoriškai pačioje kino meno radimosi pradžioje dirbo laibai daug moterų. Tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė.

Savo kūryboje feminizmo, seksualumo, politikos temas analizuojanti niujorkietė režisierė Jennifer Reeves prisiminė, kad pirmosios montažo mašinos buvo pagamintos iš siuvamųjų, o kaip jomis dirbti, geriausiai išmanė moterys. Ji minėjo seniai įsitvirtinusį stereotipą apie didįįį meną kaip vyrų, o amatus ir rankdarbius kaip moteriškas veiklos sritis.

„Apklausus respondentes paaiškėjo, jog moterims veikla kine dažnai tampa šalutine veikla, nes joms nemokamos pakankamos pajamos“, – sakė J. Šalaj. Pristatymo metu buvo cituojamas ir iškalbingas vienos iš tyrimo respondenčių komentaras: „Lietuvoje moteriai leidžia žaisti, bet neperšokant kartelės, kuri jau eina į tą didįjį kina“.

Viena iš renginio dalių – speciali režisierės J. Reeves retrospektyva „Netobula: Jennifer Reeves kinas“. Ją bus galima pamatyti iki gruodžio 6 d. ŠMC kino salėje. Projekto partneris – Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Jau šį savaitgalį, lapkričio 30  dieną, į Lietuvos kino teatrus atkeliausiančioje veiksmo nuotykių juostoje „Robinas Hudas“ išvysime tokias žvaigdes kaip Jamie Foxxas, režisieriaus Dexterio Fletcherio numylėtinis Taronas Egertonas bei „pilkų atspalvių“ žvaigždė Jamie Dornanas.  Pagrindinį vaidmenį atlikęs ir naujuoju Robinu Hudu tapęs T. Egertonas pastaruoju metu sparčiai kopia į Holivudo olimpą: suvaidinęs tokiose juostose kaip „Erelis Edis“ bei dviejose „Kingsman“ dalyse, netrukus jis pasirodys ir Eltono Johno biografijoje, kurioje atliks pačios scenos superžvaigždės vaidmenį. Tiesa, aktorius juokauja, kad su kiekvienu vaidmeniu jam tenka mokytis naujų talentų.

Pavyzdžiui, prieš „Robino Hudo“ filmavimus aktoriui teko gerokai paplušėti mokantis šaudyti iš lanko, o šių įgūdžių jį mokė ne kas kitas o „YouTube“ žvaigžde tapęs Larsas Andersenas.  Šaudydamas jis naudoja senovinę techniką ir gali kartą pakilęs nuo žemės paleisti net kelias strėles. Apie jo taiklumą sklando legendos.

„Kai man pasakė, kad mokytoju taps Larsas, iškart atsidariau „YouTube“ ir ėmiau nagrinėti jo vaizdo įrašus. Tada paskambinau režisieriui ir pasakiau, kad jei jis tikisi, kad per porą mėnesių išmoksiu bent kiek panašiai šaudyti, gali jau pradėti ieškoti kito aktoriaus“,  – prisiminęs pažintį su L. Anderseno talentu pasakojo T. Egertonas.

Tiesa, jam teko išmokti dar ir joti žirgu, o tai buvo gerokai skaudesnės pamokos, mat aktoriui teko ne kartą kristi, o filmavimų metu kritęs nuo žirgo net patyrė sužalojimų. Tačiau laimei režisieriui pagrindinio aktoriaus keisti neprireikė – T. Egertonas pasirodė esąs puikus mokinys.

Pirmąkart Robino Hudo istorija į kino pasaulį perkelta prieš 110 metų, 1908 metais, 1973 metais to paties ėmėsi Walto Disney’aus kompanija su lapinu pagrindiniame vaidmenyje, 1991-aisiais gimė garsusis „Robinas Hudas, vagių karalius“ su Kevinu Kostneriu, o 2010 metais Ridley Scottas sukūrė versiją su Russellu Crowe’u. Per tą laiką buvo dar ir serialų, ir parodijų.

Šį penktadienį mūsų šalies didžiuosiuose ekranuose pasirodysiančiame filme Notingemo šerifui (jį vaidina Benas Mendelsohnas) vis labiau spaudžiant liaudį, dviem bičiuliams – Robinui iš Lokslio miestelio (aktorius T. Egertonas) ir mažajam Džonui (J. Foxxas) – trūksta kantrybė.

Jie nusprendžia sumažinti įsivyravusią nelygybę. Tiesa, iš pradžių Robinui reikia dar daug ko išmokti. Po alinančių mažojo Džono treniruočių Robinas tampa meistrišku lankininku ir kovotoju, kuriam neprilygsta joks karaliaus kareivis. Netrukus Notingemo apylinkėse gobtuvu apsigaubęs geradaris su būreliu pasekėjų ima apiplėšinėti į iždą traukiančius karaliaus pasiuntinius ir dalinti pagrobtus pinigus vargšams. Pamažu gimsta Robino Hudo legenda.

Kodėl ji vadinama išskirtine ir buvo verta kino ekranų? Tai sužinosime jau lapkričio 30  dieną, kai kino teatruose pasirodys naujasis „Robinas Hudas“.

Filmo anonsas:

Tyrimas „Kino skaitmeninimo regionuose poreikis ir techninės galimybės. Apklausos analizė“, autoriai: Giedrė Simanauskaitė, Irmina Žemaitytė, 2018, Vilnius

Lietuvos kino centre nuo rugsėjo mėnesio programos „Kurk Lietuvai“ dalyvės Giedrė Simanauskaitė ir Irmina Žemaitytė įgyvendina projektą „Kino sklaida regionuose“, kuriuo siekiama mažesniuose Lietuvos miestuose sudaryti sąlygas žiūrėti kokybišką kiną.

Šiuo metu Lietuvoje jaučiama didelė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų kultūros paslaugų, tarp jų ir kino. Kultūrinių renginių trūkumas regionuose mažina jų, kaip gyvenamosios, laisvalaikio ir turizmo erdvės, patrauklumą, o tai tampa vienu iš kriterijų, kodėl žmonės migruoja į didžiuosius šalies centrus ar svetur.

Norėdamos pamatuoti galimybes, kaip užtikrinti kino prieinamumą regionuose, projekto vadovės pastaruoju metu darė tyrimą. Jo rėmuose atlikta esamos situacijos analizė, vykdyta savivaldybių administracijų ir kultūros įstaigų apklausa, kalbama su kino industrijos atstovais.  Tyrimo tikslas – išsiaiškinti dabartinę kino rodymo padėtį Lietuvoje bei galimybes įdiegti profesionalią kino rodymo įrangą, leidžiančią filmus be apribojimų rodyti DCP formatu.

Projekto rėmuose vykdyto tyrimo metu buvo nustatyta, kad tik iki 30 proc. Lietuvos savivaldybių yra pastoviai veikiantys kino teatrai ar skaitmeniniai kino ekranai, įrengti kultūros centruose. Didžioji dalis kino teatrų buvo uždaryti ir privatizuoti, 10-ajame dešimtmetyje išnykus nacionalinei platinimo sistemai. Dauguma savivaldybių kultūros centrų, neturinčių profesionalios kino rodymo įrangos, pastaruoju metu siekia siūlyti kino rodymo paslaugą, tačiau tai daroma nenuosekliai.

Ne tik 10-ajame dešimtmetyje uždaryti kino teatrai, bet ir technologinė pažanga dar labiau paaštrino kino prieinamumo problemą. Pakitus technologijoms, dabar kinas kuriamas ir platinamas tik skaitmeniniu formatu, todėl, neturint šiuolaikinius kino rodymo standartus atitinkančios įrangos, itin apribojama galimybė matyti filmus.

Šiuo metu kino teatrai yra įsikūrę didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje. Savarankiškai jie atnaujinti mažesniuose miestuose: Anykščiuose, Gargžduose, Marijampolėje, Utenoje, Ukmergėje ir Varėnoje. Privatus sektorius neturi ekonominio pagrindo investuoti į regioninių kino rodymo vietų modernizavimą, tad norint gerinti paslaugų prieinamumą regionuose reikalingas valstybės įsikišimas.

2018 m. atliekant savivaldybių apklausą paaiškėjo, kad dabar Lietuvoje 40 proc. gyventojų neturi galimybės savo savivaldybėje žiūrėti kino, rodomo su profesionalia skaitmenine įranga. Tai sudaro 72 proc. savivaldybių.

Šiuo metu valstybės biudžete numatytos lėšos, leidžiančios įgyvendinti kino ekranų regionuose skaitmeninimo projektą, kuris yra „Lietuvos Respublikos skaitmeninės darbotvarkės“ dalis ir  įsigalios 2019 metų sausio 1 dieną.

Šių metų spalio mėnesį įvykdžius apklausą, buvo įvertinta, jog poreikis turėti profesionalų kiną savivaldybėse yra didelis: Lietuvoje iš 60 savivaldybių tik 17-oje jų šiuo metu filmus galima žiūrėti DCP įranga, o iš 44 savivaldybių, kurios jos neturinti, preliminariai 28 norėtų dalyvauti projekte įsidiegti profesionalią kino įrangą. Tad sėkmingai įgyvendinus kino ekranų infrastruktūros atnaujinimo projektą, kokybiškas kinas būtų pasiekiamas 73 proc. savivaldybių, o tai – 45 proc. daugiau nei šiuo metu.

Siekiant pristatyti projekto eigą, finansavimo galimybes ir bendradarbiavimo formas, šių metų gruodžio 17 dieną Kultūros ministerijoje vyks susitikimas su  norinčių dalyvauti projekte „Kino rodymo vietų skaitmeninimas regionuose“ savivaldybių atstovais.

Eimantas Berlickas su Liudvika Pociūnienė
Nuotraukos autorius:
Andrius Seliuta von Rath

Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozas Tumas‑Vaižgantas – energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Pasak gruodį kino ekranus pasieksiančio filmo apie Vaižgantą režisieriaus Eimanto Belicko, jis buvo gerokai aplenkęs laiką ir, tikrąja to žodžio prasme, laisvas žmogus.

„Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti“, – šypsosi dokumentinės juostos scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė. Iš tikrųjų, vien paties Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.

Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 metais ir buvo dešimtas, tačiau mylimas ir lepinamas vaikas Aukštaitijos valstiečių šeimoje. Baigė Kauno kunigų seminariją, buvo kunigas vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkų atša­kai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių. Jo pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi Tumo atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko.  Buvo iš tų šviesuolių, dėl teisybės pasiruošusių ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo. Bažnytinė vyresnybė tuo laiku nebuvo labai palanki rizikuoti linkusiam Tumui, nuolat kilnojo po atokias parapijas, bet taip tik užgrūdino jo charakterį. Panaikinus spaudos draudimą ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas nenuilsdamas reiškėsi kaip publicistas  ir  kritikas – aptarė kone visas pasirodančias knygas, nuo piktų pastabų gynė pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą  universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą. Vaižgantas mirė 1933 m., buvo palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute šiandien veikia rašytojo memorialinis muziejus.

Filmavimo akimirka
Nuotraukos autorius: Andrius Seliuta von Rath

Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: „Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės – nuo buities iki viešojo gyvenimo.“

Nenuostabu, kad apie tokio neįprasto charakterio asmenybę sklido daug įvairiausių pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs „šposus“, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuot rankos ir stengęsis pats pirmas žmogų pabučiuoti į žandą, kaip išdaly­davęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį – „Pinigų neskolinu, patsai skolinuos“.

Pasak L. Pociūnienės, filmas „Tumo kodeksas“ – tai pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti. „Kas iš tiesų yra laisvas žmogus? Šiuolaikinė visuomenė pavergimo instrumentų turi apsčiai, tik jie labai subtilūs. Tai, kad gyvename gerbūvyje, nereiškia, kad esame laisvi. Laisvė visada reikalauja pastangų. Šia prasme Vaižgantas buvo retas „egzempliorius“, kuriam sąžinės balsas  svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, būdamas nepaprastai užimtas, turintis krūvas įsipareigojimų ir darbų, pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų. Pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškai buvo nuniokoti, nes per Pirmąjį Pasaulinį karą juos masiškai kirto. Tumas buvo vienas iš tos entuziastiškos medelių sodinimo akcijos įkvėpėjų, ir pats dalyvavo atsodinant miškus aplink Kauną.  Jis giliai tikėjo, kad žmogus, būdamas arčiau gamtos, yra arčiau Dievo. Kad iš jos gauna energijos, kuri verčia pakelti akis į žvaigždes“, – sako scenarijaus autorė.

Savo kunkuliuojančia energija Vaižgantas troško išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą. Tautą jis suvokė kaip žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais.

Eimantas Belickas
Nuotraukos autorius: Andrius Seliuta von Rath

„Senelis gražiai rašęs apie kaimiečius – maždaug toks buvo mokykloje susiformavęs mano įvaizdis apie Vaižgantą. Kurdamas filmą, atradau jį visai kitokį –  veiklų,  šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta. Jis vaikščiojo greitai ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino „žilagalviu jaunuoliu“. Tumas žengė pirmose gretose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis. Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus. „Tumo kodeksas“ – ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas – žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas, – sako režisierius Eimantas Belickas, žiūrovams pažįstamas ir kaip ilgametis montažo meistras, ir kaip puikus muzikantas.

Dokumentinėje juostoje iškilias istorines asmenybes vaidina Ramūnas Cicėnas (Juozas Tumas-Vaižgantas), Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rolandas Kazlas (Petras Klimas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas).

„Į Ramūną atkreipėme dėmesį labai seniai, tada, kai su Eimantu (ir Petru Savickiu) kūrėme laidas televizijai „Laiko ženklai“ ir net negalvojome, kad patys kada nors imsimės filmo apie Vaižgantą. Šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kur staiga išskyla komiškos kibirkštėlės – įspūdžiais dalinasi scenarijaus autorė ir režisierius, kurie drauge dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Nors ilgo metro premjera didžiajame kino ekrane abiem yra pirmoji, pasak Eimanto, ta debiutinė energija buvo smagi ir saldi, tačiau su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai.

Filmo „Tumo kodeksas“ plakatas

Juostos kūrėjams imponavo tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį. „Matyt, jis iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės „diagnostikų“ – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti“, – sako scenarijaus autorė L. Pociūnienė.

Dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Multikino“. Vėliau ji bus rodoma Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatruose.

Režisierius – Eimantas Belickas, scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė, operatorius Narvydas Naujalis, kompozitorius Gabrielius Zapalskis ir „WhaleSounds“, scenografė Dalia Dūdėnaitė, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ „Ketvirta versija“).

Filmo sukūrimą finansavo LKC

Filmas sukurtas pritaikius Lietuvos Respublikos mokesčių paskatą filmų gamybai

Filmo anonsas:

The making of:

Kadras iš filmo „Hanos Greis egzorcizmas“
CLINIC 212 archyvas

Kitą savaitgalį, gruodžio 7 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys siaubo trileris „Hanos Greis egzorcizmas“, po kurio žiūrovai iš salės išeis su daugiau klausimų nei atsakymų. Teigiama, jog juosta privers susimąstyti – gal tikrai mirtis tikrai nėra pabaiga, o atvirkščiai – su ja viskas tik prasideda?

Juosta pasakos apie jauną policininkę Megan (aktorė Shay Mitchell), kuri, nesusitvarkiusi su psichologinėmis problemomis, netenka darbo. Padedama gydytojų, klinikoje ji atsikrato priklausomybės vaistams ir, sužinojusi apie toje pat ligoninėje atsiradusią darbo vietą, pasisiūlo dirbti morgo naktinėje pamainoje.

Netrukus į morgą atvežamas jaunos merginos Hanos Greis (akt. Kirby Johnson) kūnas. Megan išklauso istoriją apie tai, kad Haną buvo apsėdęs demonas, mylintys tėvai iškvietė kunigą, kad šis atliktų egzorcizmą, tačiau jo metu mergina mirė. Kūną atvežęs policininkas dar priduria girdėjęs, kad jei egzorcimas nebūna užbaigtas, blogis visuomet susiranda naują kūną. Jau artimiausią naktį Megan su siaubu suvokia, kad policininkas buvo teisus. Šaltuose ligoninės rūsiuose ima dėtis keisti ir šiurpūs dalykai – demonas ieško naujos aukos.

Jaunutė aktorė K. Johnson režisieriui į akį krito dar per atrankas. Nedaugelis sugebėjo įsijausti į numirelės vaidmenį ir suvaidinti epizodą taip įtikinamai, kad kūrybinei komandai per kūną bėgiojo šiurpuliukai.

„Visą gyvenimą buvau siaubo istorijų gerbėja. Skaičiau daugybę šio žanro knygų, o filmų premjerų laukdavau labiau nei savo gimtadienio. Todėl žinojau, kad jei panaudosiu savo patirtį, tikrai būsiu tinkamiausia šiam vaidmeniui. Aš nežinau, ką reiškia baimė, tačiau žinau, kaip išgąsdinti kitus – toks yra mano talentas.  Sužinojusi, kad mane atrinko, darkart peržiūrėjau pačius baisiausius matytus filmus, o sujungus jėgas su grimo specialistais, buvau 100  procentų pasiruošusi didžiausiam gyvenimo išbandymui“, – pasakoja Haną Greis įkūnijusi K. Johnson.

Pasak režisieriaus, jos daili išvaizda ir talentas tobulai tinka filmui, netrukus, jau nuo gruodžio 7 dienos tai galės įvertinti ir siaubo žanro mėgėjai siaubo trileryje „Hanos Greis egzorcizmas“.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Miežių laukai anapus kalno“

Minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, gruodžio 10 d. (pirmadienį), 19 val. kino teatre „Skalvija“ (A. Goštauto g. 2) bus rodomas 2017 metais sukurtas Kinijoje gimusio režisieriaus Tiano Tseringo vaidybinis filmas „Miežių laukai anapus kalno“, pasakojantis apie sudėtingus tibetiečių pasirinkimus šiandien.

Atokiuose Tibeto Himalajų kalnynuose gyvenančios šešiolikmetės Pemos tėvas tampa politiniu kaliniu. Rodos, ramus jos gyvenimas subyra į šipulius, o netikėtai sutikta budistų vienuolė kviečia ją leistis ieškoti laisvės – per kalnus pasitraukti į tremtį Indijoje. Pemą drasko dvejonės, ką pasirinkti – ar ištikimybę šeimai ir iš kartos į kartą puoselėjamas tradicijas, ar laimės ir laisvės siekį sunkiame kelyje anapus Himalajų kalnų.

Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, patys patyrę pabėgėlių dalią ir priversti iš Kinijos okupuoto Tibeto pasitraukti į Indiją arba gimę ir užaugę tibetiečių pabėgėlių bendruomenėse tremtyje.

Dėl sudėtingų aplinkybių ir nelengvos temos, filmo kūrimas užtruko septynerius metus.

Filmas bus rodomas tibetiečių kalba su angliškais ir lietuviškais subtitrais. Trukmė – 115 min.

Renginyje dalyvaus Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios Solidarumo su tibetiečiais grupės pirmininkas, filosofas Andrius Navickas.

Nemokamus bilietus „Skalvijos“ kasoje galima paimti gruodžio 10 d. kasos darbo metu.

Filmo peržiūros metu bus renkamos aukos, skirtos padengti renginio išlaidas.

Po renginio bus galima įsigyti Tibeto rėmimo grupės bei VšĮ „Tibeto namai“ išleistą knygą „Tibetas: tolimas ir artimas. Laisvės byla“ (VšĮ Aštuntoji diena, 2018)

Filmo anonsas:

Kadras iš Marijos Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“
PÖFF archyvas

Nuo lapkričio 16 iki gruodžio 2 d. trunkantis didžiausias Baltijos šalyse festivalis „Juodosios naktys“ gruodžio 1-osios vakarą paskelbė konkursinių programų nugalėtojus. Pirmą kartą vykstančioje Baltijos šalių konkursinėje programoje geriausiu filmu išrinktas pirmasis režisierės Marijos Kavtaradzės ilgametražis filmas „Išgyventi vasarą“ (2018), kurio pasaulinė premjera rugsėjo mėnesį įvyko Toronto kino festivalyje. Filmo centre atsiduria trys veikėjai – Paulius (Paulius Markevičius), Justė (Gelminė Glemžaitė) ir Indrė (Indrė Pakauskaitė). Paulius serga maniakine depresija, o Justė ką tik bandė nusižudyti. Jauna psichologė Indrė veža juos į Palangos sanatoriją. Didžiąją laiko dalį priverstinai atsidūrę uždaroje erdvėje, veikėjai yra priversti bendrauti ir geriau suprasti vienas kitą.

Geriausio metų debiuto programoje žiuri išskyrė du specialius prizus – norvegų režisieriaus Magnuso Meyer‘io Arenseno filmui „As I Fall“ (2018) ir šveicarų režisieriui filmui Francesco Rizzi „Cronofobia“ (2018). Geriausiu debiutu išrinktas prancūzų režisierės Margaux Bonhomme filmas „Head Above Water“ (2018). Geriausiu Nacionalinės konkursinės programos nugalėtoju tapo estų režisieriaus Jaaniso Valko dokumentinis filmas „Ahto. Besivaikant svajonės“ (Ahto. Chasing a Dream, 2018).

Pagrindinėje konkursinėje programoje nugalėjo Kolumbijos režisieriaus Rubéno Mendozos filmas „Wandering Girl“ (2018), kurio kompozitorė Las Anez taip pat įvertinta už geriausią muziką. Rajatas Kapooras apdovanotas už geriausią scenarijų už filmą „Kadakh“ (2018). Geriausiu operatoriumi išrinktas Jeanas Pierre‘as St-Louis už filmą „Vieta gyventi“ (A Place to Live, 2018). Šiais metais geriausio aktoriaus apdovanojimas atiteko dviem aktoriams –  Navidui Mohammadzadehui už filmą „Sheeple“ (2018) ir Darui Salimui už filmą „Until We Fall“ (2018). „Žiemos naktis“ (Winter‘s Night, 2018) „Juodosiose naktyse“ laimėjo du apdovanojimus: geriausios aktorės (Young-hwa Seo) ir geriausio režisieriaus (Jang Woo-Jin).

Teksto autorė: Ieva Šukytė

Kadras iš filmo „Belvilio policininkas“
CLINIC 212 archyvas

Filme „Neliečiamieji“ išgarsėjęs prancūzų aktorius Omaras Sy sugrįžta komedijoje, sukurtoje pagal geriausias žanro klasikos („Beverli Hilso policininkas“, „Mirtinas ginklas“, „Piko valanda“) taisykles. Šįkart O. Sy personažas – Paryžiaus Belvilio rajone dirbantis policininkas Sebastijanas „Baaba“ Bušaras, o jo žygdarbius kino teatruose pamatysime jau nuo šio penktadienio juostoje „Belvilio policininkas“.

„Dar po filmo „Neliečiamieji“ pasirodymo vis juokavau, kad noriu išbandyti save kažkokiame naujame amplua. Ir štai, gavau likimo dovaną. Tik dėl jos teko gerokai paprakaituoti, nes ilgai atidirbinėjome farų judesiukus“, – savo plačia šypsena juokiasi O. Sy.

Iki dienos, kada gavo policininko vaidmenį juostoje „Belvilio policininkas“, aktorių buvo galima pamatyti tokiuose fantastiniuose veiksmo filmuose kaip „Iksmenai“ bei „Juros periodo parkas“.

Komedijoje „Belvilio policininkas“ pamatysime juokingą istoriją apie tai, kaip Omaro Sy herojus vieną dieną sulaukia skambučio iš vaikystės bičiulio Rolando (akt. Franckas Gastambide‘as, šiemet jau suvaidinęs pagrindinį vaidmenį komedijoje „Taksi 5“). Rolandas dirba Majamyje įsikūrusiame prancūzų konsulate, o į Prancūziją sugrįžo, tirdamas prekybos narkotikais bylą. Deja, Rolandui nespėjus papasakoti nieko daugiau, nusikaltėliai nušauna į jų reikalus besikišantį pareigūną. Draugo žūties sukrėstas ir įsiutintas Sebastijanas nusprendžia vykti į Ameriką ir atkeršyti už bičiulio mirtį.

Oficialiai perėmus Rolando pareigas konsulate, jam netrukus paskiriamas ir kontaktas vietinėse policijos pajėgose – ciniškas, gyvenime visko matęs ūmaus būdo policininkas Rikardas Garsija (akt. Luisas Guzmanas). Į Majamį atvykęs tikrai ne spurgų valgyti, Sebastijanas ima knaisiotis po bičiulio paliktas tyrimo užuominas ir kelti bangas. Netradiciniais metodais besivadovaujantis Baaba labai greitai išveda iš kantrybės ne tik savo naująjį porininką, bet suerzina ir daugiau žmonių. Pavojingų žmonių.

Nuotaikinga veiksmo komedija „Belvilio policininkas“ kinuose nuo šio penktadienio, gruodžio 7 dienos.

Filmo anonsas: