Jennifer Reeves
„Meno avilio“ archyvas

Iki gruodžio 6 dienos ŠMC kino salėje galima pamatyti amerikiečių kino avangardo kūrėjos Jennifer Reeves retrospektyvą „Netobula: Jennifer Reeves kinas“. Ši retrospektyva – tai integrali tyrimo apie moters padėtį Lietuvos kino industrijoje pristatymo dalis, mezganti dialogą tarp mokslo ir meno perspektyvų.

Pasitraukusi iš didžiojo kino industrijos, kur, pasak J. Reeves, moterys dar sunkiai skinasi kelią tarp vyrų, užimančių pagrindines pozicijas, ji pasirinko nepriklausomą kūrybą. Netobulumas kine – tai apie ką kalba Niujorke gyvenančios kino menininkės kūrybos pasirinkimas.

„Netobulo kino, kurį galima suprasti kaip pasipriešinimą didelių biudžetų ir institucionalizuoto kino gamybai, reikšmė kuriant nepriklausomą ir laisvai forma eksperimentuojantį kiną tampa diskusijos dalimi, kalbant apie lygiateisiškumą kino industrijoje“, – komentuoja viena iš renginio organizatorių, „Meno avilio“ komandos narė Mantė Valiūnaitė.

Režisierės filmai atpažįstami iš specifinio jos braižo, kuris ir kyla iš pasipriešinimo tradiciniam kinui. Kūrėja nuolat eksperimentuoja pati kurdama vis naujas kino technikas, naudoja nespalvotą juostą, kurią dažnai pati spalvina rankomis, taip žaisdama su kino ribomis ir žiūrovams nuolat keldama klausimą – kaip visa tai padaryta. Pati režisuodama, filmuodama, rašydama, kurdama garso takelį, J. Reeves kuria visiškai individualiai.

Sapnai ir seksualumas aukštųjų mokyklų programose

Subjektyvūs ir asmeniniai J. Reeves filmai nagrinėja atmintį, sapnus, psichinę sveikatą, feminizmą ir seksualumą visa tai derinant su laukinės gamtos, peizažo ir politikos temomis. Kūrėja būdama visiškai atvira, rodo ir kūrybos procesą, naudoja autobiografinius motyvus, kurie jungiasi į vaizdų ir pojūčių kupiną istoriją.

J. Reeves pasakoja apie moteriškumą ir, tuo pačiu, klausia, kas tai yra. Įkvėpimo semdamasi iš feministinės kultūros bei pokario avangardo, jos kūryba – tai nuolatiniai psichologiniai ir estetiniai ieškojimai.

Kūrėjos filmai ir retrospektyvos rodomi svarbiausiuose kino festivaliuose, kur sulaukė daugybės apdovanojimų ir pripažinimo. Pirmasis pilnametražis J. Reeves filmas „Laikas, kurį nužudėme“ („The Time We Killed“, 2004) Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas FIPRESCI prizu. Tuo tarpu, eksperimentinis filmas „Chronic“ tapo aukštųjų mokyklų mokymo programos dalimi.

Kadras iš filmo „Hanos Greis egzorcizmas“
CLINIC 212 archyvas

Populiaraus serialo „Pretty Little Liars“ žvaigždė Shay Mitchell jau šį penktadienį, gruodžio 7 dieną, pasirodys Lietuvos kino teatrų ekranuose. Naujasis jos vaidmuo siaubo trileryje „Hanos Greis egzorcizmas“ – nė per plauką nepanašus į jau gerbėjams įprastą jos amplua. Ir, kaip teigia pati aktorė, palikęs nemažą randą jos širdyje.

Juosta pasakos apie jauną policininkę Megan (ją ir vaidina Sh. Mitchell), kuri, nesusitvarkiusi su psichologinėmis problemomis, netenka darbo. Padedama gydytojų, klinikoje ji atsikrato priklausomybės vaistams ir, sužinojusi apie toje pat ligoninėje atsiradusią darbo vietą, pasisiūlo dirbti morgo naktinėje pamainoje.

Netrukus į morgą atvežamas jaunos merginos Hanos Greis (akt. Kirby Johnson) kūnas. Megan išklauso istoriją apie tai, kad Haną buvo apsėdęs demonas, mylintys tėvai iškvietė kunigą, kad šis atliktų egzorcizmą, tačiau jo metu mergina mirė. Kūną atvežęs policininkas dar priduria girdėjęs, kad jei egzorcimas nebūna užbaigtas, blogis visuomet susiranda naują kūną. Jau artimiausią naktį Megan su siaubu suvokia, kad policininkas buvo teisus. Šaltuose ligoninės rūsiuose ima dėtis keisti ir šiurpūs dalykai – demonas ieško naujos aukos.

„Šis vaidmuo – tai mano išėjimas iš komforto zonos. Nors filmavimai vyko tik keturias savaites, per jas patyriau tiek panikos atakos priepuolių, kad būtų net sunku juos suskaičiuoti. Susidūriau su mano viduje tūnojusiais demonais, o vėliau ekrane savęs net nepažinau. Vyko tikrai mįslingi dalykai“, – pasakojo 31-erių aktorė.

Ji prisipažino net ir praėjus gerokai laiko po šios patirties, vis dar kenčianti nerimo priepuolius. Anot statistikos, vien JAV tokią būseną kasmet patiria apie 40  milijonų suaugusiųjų. Apie šį sveikatos sutrikimą jau yra pasakojusios ir tokios Holivudo žvaigždės kaip Emma Stone bei Zaynas Malikas.

„Faktas, kad didžioji dalis filmavimų vyko morge, taip pat daug ką pasako apie mano psichikos būklę tuo metu. Mes gyvenome netoliese, o aš, net ir grįžusi į lovą, negalėdavau mintimis pabėgti iš tos kraupios vietos, nepraeidavo drebulys. Kiek nurimau tik pasibaigus darbams, kai grįžau į Los Andželą, į savo namus. Tuomet įsisukau į tėčio apsiaustą ir ilgai žiūrėjau kačiukų įrašus „YouTube“ puslapyje“, – pasakojo Sh. Mitchell.

Na, o ar tokį patį siaubą filmas „Hanos Greis egzorcizmas“ sugebės sukelti ir žiūrovams, pamatysime jau nuo šio penktadienio, gruodžio 7 dienos, Lietuvos kino teatruose.

Filmo anonsas:

„ASIFA Lietuva“ archyvas

Viename iš seniausių 42-ajame Tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Cinanima“  (Portugalija, Espinho) parodytos net dvi retrospektyvinės lietuvių animacinių filmų programos.

Projektas „Lietuvių animacijos metai pasaulyje“ programoje suaugusiems pristatė šiuos filmus: „Iniciatyva“ (rež. Antanas Janauskas), „Palankios aplinkybės“ (rež. Antanas Janauskas), „Laikraštinis žmogus“ (rež. Ilja Bereznickas), „Metamorfozės“ (rež. Jūratė Leikaitė), „Žemaitė –žemaičių pramotė“ (rež. Algirdas Selenis ir Aurika Selenienė), „Trumpas sujungimas“ (rež. Antanas Janauskas), „Saga“ (rež. Ieva Miškinytė), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Algirdas Selenis ir Aurika Selenienė), „Užstalė“ (rež. Virgis Malčius), „Taip Laime lėmė“ (rež. Jūratė Leikaitė-Aškinienė), „Kaltė“ (rež. Reda Bartkutė-Tomingas). Programa parodyta lapkričio 16 d.  Filmų vaikams programa buvo parodyta lapkričio 17 d. Šioje programoje buvo pristatyti šie filmai: „Paskutinė dovana“ (rež. Ilja Bereznickas), „Aeroplanas“ (rež. Henrikas Vaigauskas), „Solistė“ (rež. Jūratė Leikaitė), „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (rež. Zenonas Šteinys), „Medžioklė“ (rež. Meinardas Valkevičius ir Sigitas Mikuta), „Uodega“ (rež. Rasa Jonikaitė), „Herojai“ (rež. Henrikas Vaigauskas), „Kaktuso paslaptis“ (rež. Valentas Aškinis).

Ši  retrospektyva  skirta paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtąsias  metines ir artėjantį Lietuvos animacijos 110 metų jubiliejų, kuris bus minimas 2020 metais. Projekto „Lietuvių animacijos metai pasaulyje“ tikslas yra supažindinti pasaulio žiūrovus su lietuvių animacija ir tokiu būdu skleisti Lietuvos vardą užsienyje, o taip pat ir pristatyti Lietuvos žiūrovams naujausius ir ankstesniais metais sukurtus mūsų režisierių darbus. Taip pat siekiame su ankstyvųjų metų animatorių darbais supažindinti plačiąsias žiūrovų gretas.

Kadras iš filmo „Antrasis šansas“
CLINIC 212 archyvas

„Mano pačios gyvenimas panašus į šį filmą ir kupinas nusivylimų, kurie galiausiai tampa didžiuliais laimėjimais“, – sako dainininkė ir aktorė Jennifer Lopez. Jau kitą savaitgalį, gruodžio 14 dieną, ji grįžta į kino ekranus romantinėje komedijoje „Antrasis šansas“ ir yra tikra: ši juosta taps ne tik puikia pramoga, bet ir įkvėpimo šaltiniu bei motyvacija daugeliui žiūrovų.

„Šiandien, kai visur aplink pilna patyčių ir žmonėms sunku pasitikėti savimi, svarbu aplink turėti tokių ramsčių, kurie padrąsina, įkvepia ir padeda siekti savo svajonių. Juk kartais trūksta tiek nedaug. O kartais – tik pameluoti“, – juokiasi J. Lopez ir priduria, kad nereiktų pamiršti, jog melas dažniausiai išlenda lyg yla iš maišo.

Romantinėje komedijoje „Antrasis šansas“ J. Lopez įkūnys keturiasdešimtmetę Mają, už minimalų atlyginimą dirbančią mažmeninės prekybos parduotuvėje ir kiekvieną dieną galvojančią apie savo pasirinkimus, atvedusius į šį gyvenimo akligatvį. Maja žino, kad yra talentinga ir verta žymiai daugiau, tačiau jos CV negailestingas – tinkamo išsilavinimo, pažinčių ir karjeros įrašų neturinti moteris pasmerkta ir toliau suktis tame pačiame neperspektyvių darbų rate.

Kol vieną dieną, galutinai paveiktas Majos niurzgėjimo, vienas jos bičiulis truputį patobulina moters internetinę asmenybę. Patvarko „Facebook“ profilį, prigamina suklastotų nuotraukų (pavyzdžiui, Majos su prezidentu), į CV prirašo išgalvotų darbų. Rezultato ilgai laukti nereikia. Maja pakviečiama darbo pokalbiui į prestižinę finansų kompaniją, įsikūrusią prašmatniame Manheteno biure.

Sužavėti Majos įdirbio ir karjeros (žinoma, išgalvotų), firmos vadovai pasamdo moterį verslo konsultante. Jos darbas – užtikrinti, kad įmonės derybos su stambiu Kinijos investuotoju pasibaigtų sėkme. Kai kurie Majos draugai ir artimieji mano, kad šis pokštas nuėjo per toli ir moteris turėtų nešti muilą, kol neprisidirbo kaip reikiant. Tačiau pati Maja įsitikinusi, kad gali pateisinti jai parodytą pasitikėjimą. Nes kartais, kad pagaliau pagautum savo laimės paukštę, tereikia, kad nors tavimi patikėtų. Ir suteiktų gyvenime antrą šansą.

Smagi romantinė komedija apie antrus gyvenimo šansus Lietuvoje pradedama rodyti gruodžio 14 dieną.

Filmo anonsas:  

Kadras iš animacinio filmo „Žmogus voras: į naują visatą“
CLINIC 212 archyvas

140. Tiek animatorių pavardžių pateks į jau šį savaitgalį į Lietuvos kino teatrus atkeliausiančio animacinio filmo „Žmogus voras: į naują visatą“ titrus. Tai – didžiausias šios srities profesionalų kiekis, kada nors dirbęs prie vieno „Sony Pictures“ animacijos šedevro. Už specialiuosius efektus atsakingas Danny Dimianas sako, kad ši juosta yra geriausia, ką minėtoji filmų gamintoja sukūrė per tris gyvavimo dešimtmečius ir tikrai ne veltui praėjusią savaitę paskelbta, jog filmas gavo pirmąjį rimtą įvertinimą – jis pretenduoja į „Auksinį gaublį“ geriausio animacinio filmo kategorijoje!

Animacinę juostą jau įvertino ir kritikai. Pavyzdžiui, svetainėje Rottentomatoes.com ji gavo net 99 procentus teigiamų recenzijų.

„Prieš pradėdami šį projektą, svajojome tik apie vieną – kad žiūrovai kino teatruose pajustų, kaip prieš jų akis atgyja komiksai. Tai bus visai naujas požiūris į Žmogų vorą ir visiškai naujas požiūris į animaciją“, – žada vienas iš juostos režisierių Bobas Persichettis.

Visi žino Žmogaus-voro istoriją: radioaktyvus voras įkanda Piteriui Parkeriui ir vaikinas tampa antžmogiškų galių turinčiu superherojumi. Tačiau ši istorija yra teisinga tik mūsų Visatoje. Tuo tarpu kitoje, paralelinėje Visatoje, po Žmogaus-voro kauke slepiasi paprastas Bruklino vaikinukas Mailsas Moralesas. Lygiai kaip mes nieko nežinome apie jį, jis lygiai taip pat nieko nežino apie mus ir mūsų Žmogų-vorą Piterį Parkerį. Būtent tokia neįprasta istorija ir atkeliauja į kino teatrus juostoje „Žmogus voras: į naują visatą“.

Trejus metus kurtame filme kompiuterinė animacija sklandžiai persipina su tradiciniu komiksų stiliumi, sukurdama unikalų reginį.

Filmas pasakos istoriją, kaip vieną dieną, Visatoms susilietus, Bruklino paauglys sužino apie tai, kad jis – toli gražu ne vienintelis. O netrukus vaikinas tuo įsitikina dar kartą. Ir dar. Ir dar. Viename taške persiklojus net kelioms paralelinėms Visatoms, Mailsas susipažįsta su savo kaukėtais kolegomis iš kitų pasaulių, tarp kurių – ir mergina, ir keistas padaras su straubliuku vietoj nosies.

Kiekvienas iš jų yra superherojus savame pasaulyje, tačiau dabar grėsmė iškyla visai multivisatai ir atskirai nė vienas iš jų nėra pajėgus pasipriešinti šiai grėsmei. Naujieji pažįstami netrukus išsiaiškina savo panašumus ir skirtumus bei suvokia, kad kiekvieno jų jėga slypi būtent išskirtinume. Kiekvienas Žmogus-voras yra kitoks ir unikalus. Ir tik suvieniję jėgas šie superherojai įstengs pasipriešinti galingam piktadariui ir apsaugoti nusistovėjusią pasaulių tvarką.

Kvapą gniaužiantis naujas visų pažįstamo kaukėto superherojaus istorijos skyrius „Žmogus voras: į naują visatą“ Lietuvoje pradedamas rodyti jau šį penktadienį, gruodžio 14 dieną.

Filmo anonsas:

Beveik jokių oficialių dokumentų. Jokių raštiškų įsakymų, įsteigimo patvirtinimo. Tik keli pavedimai už maitinimą, įrodantys, kad jis egzistavo. Taip paslaptingai 1991 m. pradžioje buvo įkurtas ir vėliau gyvavo pirmasis neoficialus Lietuvos specialiųjų operacijų būrys. Daugelis jį vadino „Franco žvėrynu“ arba „Spec. Žvėrynu“.

Atverti dabartinės Lietuvos kariuomenės ištakas ir papasakoti istoriją apie 1990-ųjų nežinomus bebaimius kovotojus ryžosi režisierius Andrius Lekavičius. Sausio 11-ąją į Lietuvos kino teatrus įsiverš jo sukurtas „Spec. Žvėrynas“ – jaunatviško patriotizmo ir rizikingų nuotykių sklidinas filmas apie laikotarpį, kai visus vienijo laisvės troškimas.

„Ilgai nutylėta istorija, paveikusi daugelio jaunuolių likimus, yra per stipri ir sudėtinga, kad liktų pamiršta. Prieš kalbantis su pagrindiniai herojais, dabar jau subrendusiais vyrais, man buvo sunku suvokti tokį begalinį jų pasiryžimą kone plikomis rankomis eiti į kovą – juk jie tik pradėję savo jaunystę buvo ruošiami kariauti ir mirti“, – pripažįsta filmo režisierius.
Šuoliai parašiutu ant važiuojančių automobilių, gausiomis mėlynėmis ir kaulų lūžiais pažymėtos treniruotės miškuose, karate judesių pamokos iš kovinių filmų, tiesioginė akistata su sovietų kariais – tokia buvo specialųjį būrį sudariusių vaikinų realybė. Jie buvo ruošiami svarbioms, bet slaptoms laisvės gynimo kovoms.

1991-ųjų pirmoje pusėje nepriklausomybė jau paskelbta, bet šalyje dar buvo dislokuoti sovietų tankai, siautė ypatingos paskirties milicijos OMON padaliniai, šalyje tvyrojo įtampa.

Reti archyviniai kadrai su 1990-ųjų žaidimų animacija

Specialusis būrys buvo įsteigtas neoficialiai, siekiant pažaboti sovietų agresiją, pasienio puldinėjimus. Būrį sudarė 15 šalį ginti prisiekusių jaunuolių, bet dėl dažnų traumų būrio branduolys buvo mažesnis.

Jiems vadovavo karininkas, kovinės savigynos meistras Pranas Kasteckas – dar kitaip pramintas Francu arba „Kaulų laužytoju“ – kuris įvairiausiais metodais kovos menų paslapčių mokė jokios karinės patirties neturinčius jaunuolius. Jiems taip pat prilipo įvairios pravardės, dažniausiai susijusios su gyvūnijos pasauliu – voras, krabas, krokodilas, vanagas, banginis ir pan. Ne veltui juos aplinkiniai vadino Franco žvėrynu.

Filmo režisierius A. Lekavičius sugrąžina žiūrovus į 1990-uosius, pasinaudodamas nepublikuota archyvine medžiaga bei istoriją papildydamas to laikmečio animacija ir muzika.

„Archyvinius kadrus jungėme su 16 bitų grafikos vaizdais, kuriuos inspiravo devintojo dešimtmečio kompiuteriniai žaidimai. Tai lėmė pati filmo istorija, herojų savybės ir laikmetis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos „Spec. Žvėryno“ egzistavimas atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas“, – sako A. Lekavičius.

Paslaptingo Lietuvos karinio būrio istorija „Spec. Žvėrynas“ – apie jaunuolių specialiąsias operacijas, dramas, juokingus nutikimus ir neišvengiamus susidūrimus su sovietų kariais – kinuose nuo sausio 11 dienos.
Šis projektas – Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmas, kurio įgyvendinimą finansavo Lietuvos kino centras ir Latvijos nacionalinis kino centras.

Kadras iš Henriko Gulbino filmo „Nesugalvoti dalykai“
„Meno avilio“ archyvas

Vilniuje, ŠMC kino salėje, įvyks peržiūra „Nesugalvoti dalykai“, pristatanti ankstyvąjį lietuvių videomeną. Peržiūros programa, sudaryta sekant menininkų pasakojimais, leidžia atkurti dešimtojo dešimtmečio ir jo pabaigos nuotaikas, kviečia prisiminti tai, kas šiandien jau istorija: videokasetes, naktinius TV „chatus“, laikmečio madą. Kita vertus, ankstyvajame lietuvių videomene keliami klausimai ar temos – vaizdinių daugis, feminizmo idėjos, televizinio formato ribos, dienoraštinis kinas, interneto estetika – aktualios ir šiandien.

Penktadienio (gruodžio 21 d.) 19 val. renginys – reta proga susipažinti su tokių autorių kaip Tomas Andrijauskas, Henrikas Gulbinas, Aistė Lapinskaitė, Laura Stasiulytė, Karla Gruodis ir kt. ankstyvąja kūryba.

„Ši programa supažindina ne su linijine videomeno raida, o su viena iš dešimtojo dešimtmečio interpretacijų. Programoje į ankstyvąją lietuvių videomeno kūrybą žvelgiama atsisakant menotyrinio objektyvumo, sekant pačių autorių ir jų kolegų istorijomis, tyrinėjant Vilniaus dailės akademijos archyvus. Tokia struktūra leidžia pabandyti atskleisti laikmetį nesiekiant nei tikslumo, nei juo labiau jo romantizavimo,“ – sako projekto vadovė ir programos sudarytoja Gerda Paliušytė.

„Nesugalvoti dalykai“ kartu yra didesnio, VšĮ „Meno avilys“ inicijuoto, projekto dalis. Juo siekiama suskaitmeninti ankstyvojo lietuvių videomeno darbus. Pasak G. Paliušytės, šiame sumanyme vietoje retrospektyvaus žvilgsnio svarbesnis kūrinių kismas laike bei juos supančios aplinkybės. Todėl peržiūra sudaryta ne pagal chronologiją ar estetines kategorijas, bet sekant įvykiais ir procesais, turėjusiais įtakos lietuvių videomeno raidai.

Tarp tokių minėtini: Vilniuje, ŠMC, vykęs pirmasis videomeno festivalis Lietuvoje „Festival Franco-Balte d‘art video“ (1993), Gintaro Šepučio inicijuoti videomeno kursai, veikę Vilniaus dailės akademijoje (1994–1997), Sonatos Žalneravičiūtės sudaryta geriausių Lietuvos videomeno darbų rinktinė (1996). Lietuvių videomenas formavosi neatsietai nuo kitų dešimtojo dešimtmečio kultūrinių reiškinių: pirmųjų feminizmo kursų Vilniuje, alternatyvios Šiaulių meno ir muzikos scenos, vieno formato ribų nepaisančios 90-ųjų televizijos, popmuzikos, grupių „Sel“ ar „BIX“ prodiusavimo ir kūrybos.

Be to, svarbus ir lietuvių videomeno pradžią žymintis įvykis – 1988 m. parodoje „Susitikimai“, Klaipėdoje, menininko H. Gulbino pristatytos abstrakčios audiovizualinės projekcijos „Nesugalvoti dalykai“, eksponuotos šalia tapybos ir grafikos darbų. „Nesugalvoti dalykai“ tęsiami ir šiandien – H. Gulbinas juos karts nuo karto permontuoja, pritaikydamas mėgstamą muziką. Ši nenutrūkstama „Nesugalvotų dalykų“ tąsa lėmė ir projekto pavadinimą.

„Nesugalvoti dalykai“ – VšĮ „Meno avilys“ iniciatyva pradėtas ankstyvojo Lietuvos videomeno skaitmeninimo projektas, kurio metu siekiama atrinkti, restauruoti ir suskaitmeninti lietuvių kūrėjų videomeną iš VHS laikmenos. „Nesugalvotų dalykų“ projektą talpina „Nepriklausoma sinemateka“. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasara“
„M-films“ archyvas

Vienos ryškiausių jaunosios kartos režisierių Marijos Kavtaradzės debiutinio kelio filmo „Išgyventi vasarą“ pasaulinė premjera įvyko išparduotuose prestižinio Toronto filmų festivalio seansuose (TIFF). Šio ypatingai sėkmingo debiuto, kuris tik ką pasibaigusiame Talino kino festivalyje pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu, Lietuvos auditorijai dar teks palaukti. Po festivalius keliaujančios juostos „Išgyventi vasara“ nacionalinė premjera skelbiama 2019 m. „Kino pavasaryje“.

Už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje būtent su filmu „Išgyventi vasara“ Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Marijai Kavtaradzei skyrė „Metų debiuto“ premiją, o vienam pagrindinių šio filmo aktorių Pauliui Markevičiui – Metų jaunojo kūrėjo premiją.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasara“
„M-films“ archyvas

Dviem „Sidabriniais gervės kiaušiniais“ ir pačia „Sidabrine gerve“ apdovanotos M. Kavtaradzės ilgametražis debiutas Lietuvos kine išsiskiria ne tik nagrinėjamomis mums visiems itin svarbiomis emocinės sveikatos temomis, bet ir pasirinktu kelio filmo žanru. Pasak režisierės po filmo seansų užsienio festivaliuose žmonės nesiskirsto ir lieka pasikalbėti, parašo jai privačiai. Tai lemia temos universalumas, kuri aktuali tiek gyvenantiems Islandijoje, tiek Indijoje ar Baltijos šalyse.

Viską keičianti kelionė

„Išgyventi vasarą“ – ilgai lauktas ir užtikrintas Marijos debiutas, kuriame ambicinga pradedanti psichologė Indrė sutinka pervežti į kliniką pajūryje du pacientus Paulių ir Justę. Kol trijulė kelyje galynėjasi su savais vidiniais demonais, pamažu jie atranda tarpusavio ryšį, mėgina užčiuopti gyvenimo džiaugsmą. Ši juosta suteikia vilties, jog viskas yra įmanoma ir įveikiama.

„Man atrodo labai svarbu kalbėti apie psichines ligas ir taip prisidėti prie atskirties, stigmos mažinimo. Filme noriu priartinti žiūrovą prie personažų ir parodyti, jog viskas nėra tik juoda arba balta, kad psichinė liga nėra nenormalu ar kad ja sergantys žmonės – kitokie“, – filmą apibūdina režisierė M. Kavtaradzė.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasara“
„M-films“ archyvas

Šiame spalvingame filme ryškiai atsiskleidžia unikalus Marijos braižas – empatiškumas herojams, gebėjimas lengvai ir paveikiai perteikti jaunatvišką polėkį, veržlumą ir vidines kovas. Pagrindinius vaidmenis atlieka stiprūs jaunosios kartos aktoriai Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė. Lietuvos žiūrovus turėtų maloniai nustebinti ir pasirinktas filmo garso takelis.

Šį šiltą ir it vasarakupiną šilumos, šviesos ir netikėtumų kelio filmą Lietuvos žiūrovai galės pirmieji pamatyti 24-ojo tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ metu daugelyje Lietuvos miestų. Filmas sukurtas kartu su  filmų gamybos kampanija „M-films“.

Trumpa galimybė susipažinti su M. Kavtaradzės kūryba

Nors „Išgyventi vasarą“ ilgametražis Marijos filmas, tačiau jau pirmuosius šios režisierės žingsnius kine iš karto įvertino Lietuvos kino bendruomenė, skirdama prestižinius „Sidabrinės gervės kiaušinius“ už geriausią studento darbą „Paskutinis žmogus“ (2011) ir „Man dvim keli“ (2015) bei „Sidabrinę gervę“ už geriausių metų filmo „Šventasis“ scenarijų. Šį apdovanojimą ji dalijosi su Andriumi Blaževičiumi ir sese Tekle Kavtaradze.

„Man dvim keli“ – vienas stipriausių Marijos darbų, narpliojančių jauno žmogaus pasaulį ir išgyvenimus. Šiame trumpo metro filme pirmą kartą drauge suvaidino ir „Išgyventi vasaros“ aktorių kolektyvas. Tarptautinės trumpametražių filmų dienos proga tik rytoj, gruodžio 21 d., trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ organizatoriai savo „Facebook“ paskyroje suteiks galimybę nemokamai pamatyti šį filmą. Tai puiki proga susipažinti su šios talentingos kūrėjos braižu.

Kadras iš filmo „Miškas“

Gruodžio 20–22 dienomis Kauno Rotušės aikštėje veikiantis kalėdinis miestelis svečiams pasiūlys dar vieną unikalią pramogą – žiemos kino teatrą po atviru dangumi. Ekrane, kuris atsiras Rotušės dešiniajame sparne, bus parodyti lietuviški trumpametražiai ir animaciniai filmai. Daugelis jų vienoje ar kitoje kategorijoje pelnė prestižinį „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą.

Kauno Kalėdų eglės įžiebimo vakarą aktorius Mantas Stonkus pasidžiaugė su kauniečiais, kad šiuo šventiniu laikotarpiu jie gaus štai tokią nacionalinio kinematografo dovaną – galės pamatyti filmus, kurie įprastai yra rodomi kino festivaliuose ar specifinėse platformose. Viešas jų gyvenimas yra gana trumpas, nors filmai – unikalūs ir net gausiai apdovanoti.

Kino teatre po atviru dangumi nebus sėdimų vietų, nes tris valandas žiemos metu praleisti lauke jau yra nemenkas iššūkis. Tačiau trumpametražiai filmai trunka ilgiausiai pusvalandį, todėl žmonės, stabtelėję prie ekrano, gali išvysti ne vieną, bet kelias originalias juostas, sukurtas Lietuvoje.

„Tokie kino seansai vyks žiūrovų rotacijos principu. Atėjai – pasižiūrėjai, apėjai kalėdinį miestelį, išgėrei arbatos, grįžai, – pasakojo neįprastus žiemos seansus organizuojančios Lietuvių kino akademijos (LiKA) direktorė Lina Buzelytė. – Pasimėgauti lietuvišku kinu vaikštinėjant po kalėdinį miestelį, bendraujant su draugais ir tiesiog gerai leidžiant vakarus, – išskirtinė pramoga. Juo labiau, kad turime ne tiek ir daug progų pamatyti tuos puikius filmus, kurie buvo peržiūrimi akademijos atrankose, pretendavo į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, jį laimėjo.“

Kauniečiams bus parodyti metų geriausiais animaciniais filmais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pripažinti „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys), „Miškas“ (rež. Ignas Meilūnas), „Taip Laima lėmė“ (rež. Jūratė Leikaitė), – už šio filmo kompozitoriaus darbą „gerve“ taip pat buvo apdovanotas Kipras Mašanauskas.

Kauno kultūros centro ir LiKA iniciatyva žiūrovai Rotušės aikštės kino seansuose pamatys geriausiais pripažintus trumpametražius vaidybinius filmus: „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (rež. Ernestas Jankauskas), „Nesiseka šiandien“ (rež. Dovilė Šarutytė) ir „Triukšmadarys“ (rež. Karolis Kaupinis), kuriame nusifilmavęs Valentinas Masalskis gavo „gervę“ už geriausią pagrindinį aktoriaus vaidmenį ar „10 priežasčių“ (rež. A. Blaževičius), atnešusį „gervę“ aktoriui Mariui Repšiui.

Šį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį kino ekranas įsižiebs 17 val. Pirmoji seanso valanda bus skirta „Romuvos“ kino teatro sudarytam repertuarui. Kitų dviejų valandų programą sudarė LiKA. „Norime, kad žiūrovai pamatytų kuo įvairesnį lietuvišką trumpametražį kiną. Iš viso trims vakarams paruošėme 18 filmų, kurie nesikartos, todėl kviečiame kauniečius Rotušės aikštėje apsilankyti ne tik šį vakarą, bet ir penktadienį, šeštadienį. Tegul tai bus gražus kino savaitgalis po atviru dangumi. Renginiai vieši ir nemokami“, – kalbėjo L. Buzelytė.

Chucko Norriso suktukai ar Bruce’o Lee virtuoziškai valdomi nunčiakai. Priešininkų gynybą į šipulius sudaužantys Dolpho Lundgreno smūgiai rankomis. Jean-Claude van Damme’o špagatai ir skraidantys kirčiai. 1980-ųjų veiksmo filmų herojai Lietuvos specialiojo būrio karius ruošė svarbiausioms nepriklausomybės kovų operacijoms. 

„Dabar „Youtube“ gausu patarimų, kaip atlikti kovinius veiksmus. 1991-aisiais jokios informacijos apie tai nebuvo. Žiūrėjome ir mokėmės iš filmų VHS vaizdajuostėse. Profesionaliose dvikovėse sporto šakose niekas taip nekovoja kaip filmuose, bet mums reikėjo semtis patirties“, –  prisimena pirmojo specialiųjų operacijų būrio, vadinamo „Franco žvėrynu“ ar „Spec. Žvėrynu“, vadas Pranas Kasteckas.

Neįtikėtinos istorijos apie spec. būrio ruošimąsi ginti trapią nepriklausomybę ir atsakyti į sovietų karių provokacijas nuo sausio 11 dienos skleisis dokumentiniame filme „Spec. Žvėrynas“ (rež. Andrius Lekavičius).

Kovos scena iš filmo „Kruvinas sportas“:

Norėjom būti tokie pat kieti

„Kai tik pirmą kartą pamačiau filmą su Bruce’u Lee, supratau, kad nieko kito gyvenime nesieksiu. Noriu būti panašus į tą kovotoją, išmokti bent kažkokių jo fantastinių veiksmų“, – pasakoja Voro pravardę gavęs spec. būrio narys Aleksiejus Gaiževskis. Paauglystėje jis paslapčia išsinuomodavo vaizdajuostes ir naktimis žiūrėdavo kovinius filmus.

Geriausios Bruce’o Lee kovos scenos:

„Spec. Žvėryno“ nariai pasakoja, kad paauglystėje žiūrėdavo visus filmus, kur vaidino stalonės, van damai, švarcnegeriai. „Kai rodydavo, kaip lentą spirt, taip ir mes spardydavom. Kopijuodavom, nes norėjom būti tokie pat kieti. Tie filmai darė didžiulę įtaką“, – prisimena tuometinio spec. būrio vadas P. Kasteckas.

Kopijuoti Kaulų laužytojo pravardę gavusiam P. Kasteckui sekėsi neprastai, nes 1980-aisiais jis penkis kartus tapo Sovietų Sąjungos kovinės savigynos čempionu.

Filmo herojai prisipažįsta, kad ir saugodami Aukščiausiosios Tarybos pastatą 1991 m. pučo metu, didesnę poilsiui skirto laiko dalį žiūrėdavo filmus.

„Susirinkdavo į kambarį žmonės, kurie tuo metu nebuvo tarnyboje, ir žiūrėdavo filmus. Filmą „Raudonasis skorpionas“ su Dolphu Lundgrenu galėčiau turbūt dar ir šiandien papasakoti minučių tikslumu, nes tą filmą 10–15 kartų peržiūrėjau“, – pasakoja vienas iš „Spec. Žvėryno“ herojų.

Filmo „Raudonasis skorpionas“ anonsas:

Filmų žiūrėjimas buvo vienas iš metodų, kaip su įvairiausiomis kovinėmis priemonėmis supažindinti į spec. būrį surinktus jaunuolius, kurie beveik neturėjo karinės patirties. Šuoliai su parašiutu ant važiuojančių automobilių taip pat buvo atliekami po kovinių filmų peržiūrų. 

„Niekas mūsų neruošė specialiuose daliniuose. Kokius sprendimus priimsime ir kaip elgsimės tam tikrose situacijose, mokėmės žiūrėdami veiksmo filmus“, – sako pirmojo Lietuvos spec. būrio nariai.

Iš nepublikuotos archyvinės medžiagos surinkta, 1990-ųjų animacija ir muzika papildyta, ilgai nutylėta Lietuvos karinio būrio istorija „Spec. Žvėrynas“ – kinuose nuo sausio 11 dienos.

Šis projektas – Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmas, kurio įgyvendinimą finansavo Lietuvos kino centras ir Latvijos nacionalinis kino centras.

Filmo „Spec. Žvėrynas“ anonsas:

Saulius Lukoševičius dešinėje
Asmeninis archyvas

2017 m. geriausiu Lietuvos kino operatoriumi pripažintas Saulius Lukoševičius jau ketvirtą mėnesį įgyvendina savo svajonę – studijuoja  Amerikos filmų institute (AFI) Los Andžele, kur kupinos įspūdžių studijos vyksta ypač įtemptu grafiku. Kviečiame ir jus iš arčiau susipažinti su S. Lukoševičiaus gyvenimo tempu Amerikoje.

Sauliau, artėja metų pabaiga. Sakykite, kaip vertinate šiuos metus? Kuo Jums buvo jie ypatingi?

Šie metai išties man kaip niekad buvo ypatingi, pilni emocijų, iššūkių, perlipimo per save, malonių ir nevisai, netikėtumų, daug gerų žmonių, naujų pažinčių, daug permainų. Metų pradžioje dar intensyviai studijavau anglų kalbą ir nebuvau tikras, kaip viskas pasisuks. Ko gero, anglų kalbos IELTS egzamino išlaikymas reikiamam balui buvo reikšmingiausias įvykis, kuris tiek metų kišo koją dėl dokumentų pridavimo į AFI. V. Ginevičienė – nuostabi dėstytoja, kurios dėka man pagaliau pavyko. Sužinojęs rezultatus, buvau tarsi devintame danguje ir viduje jau tikėjau, kad toliau viskas bus gerai. Po atlikto interviu, skrisdamas iš Los Andželo svarsčiau ir bijojau, kad privalau įstoti, nes plano B nėra. Po keleto mėnesių, kaip ant adatų belaukdamas atsakymo, žiūrėjau filmą „ Eliotas“,  kur kaip tik vyko scena, kada berniukui ateina laiškas, kad jis įstojo į karališkąją baleto mokyklą. Tuo metu patikrinau savo elektroninį paštą, kur jau buvo teigiamas atsakymas. Smagus sutapimas. Vėliau sekė finansiniai iššūkiai, teko verstis per galvą ir iki pat išvykimo nebuvau tikras, ar man pavyks susitvarkyti. Tačiau didelė žmonių pagalba ir dalinė valstybės parama padėjo išvykti svajonės link.

Saulius Lukoševičius kairėje
Asmeninis archyvas

Jau kone pusmetį studijuojate Amerikos filmų institute. Kaip vertinate studijas? Kokių specifinių profesinių įgūdžių įgijote?

Jeigu tiksliau, čia esu keturis mėnesius, nors atrodo, kad kokie metai prabėgo. Žinojau, kad krūvis didelis, bet viena yra žinoti, kita – patirti pačiam. Keturių metų programa sudėta į du. Viena po kitos seka užduotys, atsiskaitymai. Įpratau ryte išeiti į konservatoriją ir grįžti apie 23 val.. Jeigu užsisėdi iki 00:00 (dažnai nutinka artėjant filmavimams), apsauga išprašo išeiti. Kai prasideda filmavimai, 7-is savaitgalius iš eilės po 3-is dienas praleidžiame aikštelėje po 13 val.. Paskaitų metu didžiulis dėmesys telkiamas į scenarijų, jo įsiskaitymą, analizavimą, istorijos supratimą. Nuo to viskas prasideda galvojant kūrybinius vaizdinius sprendimus. Kiekvienas filmo kadras perteikia emociją ir turi turėti atsakymą, kodėl būtent taip jį šiuo metu pateikiam, kodėl norim, kad žiūrovas jaustųsi taip ir ne kitaip. Tik turint atsakymus į šiuos klausimus galime tinkamai papasakoti istoriją vaizdu. Šis klausimas man nedavė ramybės daug metų, džiaugiuosi pagaliau galėdamas gilintis į tai. Visa programa paremta praktiniu principu. Darai, klysti, mokaisi. Kiekvienas čia esantis tobulėja skirtingai, yra stebimas tavo visas progresas. Dažnai turime susitikimų su naujų filmų autoriais dar prieš filmui išeinant į kino teatrus, deja, dėl didelio paskaitų užimtumo, ne visada pavyksta suderinti.

Ar studijos pateisina lūkesčius?

Studijos, be abejonės, pateisino mano lūkesčius. Būnant čia, atrodo kiek daug dar nežinau. Juk buvau labai įsigilinęs į dokumentinį kiną, o dabar visas dėmesys tik į vaidybinį. Dabar toks sunkus etapas, kai viską reikia krauti į galvą, o po to žiūrėsim, kaip viskas pasisuks.

Kokių ateities planų turite ateinantiems metams?

Ateinantiems metams kitokių planų nei AFI nelabai pavyks turėti. Norisi išmokti teisingai planuoti laiką, susidėti prioritetus ir taip susimažinti patiriamą stresą. Taip pat iki vasaros galo dar turiu surasti trūkstamą dalį pinigų sumokėti už studijas. Dėl to, kai turėsime 2 mėnesius atostogų, svarstau apie galimybę praleisti Vilniuje. Norėčiau pafilmuoti kiek galima daugiau, reklamų filmų ir taip prisidurti pinigų studijoms. Nuoširdžiai dėkoju visiems kurie jau prisidėjo ir kurie prisidės.  Visiems linkiu gražių švenčių!

Operatorius studijoms gerų žmonių dėka buvo surinkęs $11400, deja, dėl „Indiegogo“ platformos techninių kliūčių, visa parama buvo grąžinta atgal, o naujai sukurta „Gofundme“ platforma surinko tik pusę reikiamos sumos – $5700, todėl ypatingai šventiniu ir stebuklingu laikotarpiu galime prisidėti kiekvienas paaukojant „Gofundme“ platformoje prie studijų tęsimo. Juk dalintis gerumu – gera!      

AVAKA informacija

Atlikėja Migloko

Ką reiškia būti vieniša mama šių dienų Lietuvoje? Kokios patirtys atsiveria, kai augini vaiką viena, pasakoja žymios Lietuvos moterys – dainininkė Migloko ir menininkė Marla Singer.

Iššūkiai būnant vieniša mama

Menininkė Marla Singer teigia, kad būti vieniša mama yra iššūkis, kurį tau pameta gyvenimas: „galima jį priimti kaip didelę nesėkmę ir jaustis auka, o galima tikėti, kad tai dovana, kurios dėka galima atrasti begalinę stiprybę ir meilę sau, savo vaikams ir pasauliui“.

Tačiau vaiko auginimas vienai atneša ir daug emocinių, psichologinių išbandymų. Apie tai pasakoja ir Migloko: „Bet kad ir kaip norėčiau nepasakoti ir anksčiau galvojau, kad taip niekad nebus, bet buvau susidūrus su labai sudėtingu periodu, klausdama kodėl man, kodėl būtent man nepasisekė sukurti darnios šeimos, kodėl žmogus, su kuriuo buvau, negeba būti tokiu tėvu, koks tėvas turėtų būti. Mane buvo aplankę daug sudėtingų minčių, taip pat depresija. Bet praėjus laikui supratau, kad tiesiog nieko nepakeisiu klausdama ir liūdėdama dėl susiklosčiusios situacijos, dėl to ją priėmiau. Labai didelis skausmas vienišų mamų širdyse ir tik tos, kurios tą patyrė – gali tai suprasti. Bet pamąsčius apie tai, kad auginti vaiką nedarniuose vyro ir moters santykiuose dar blogiau. Tai kažkaip, priimu visos situacijos svorį toks, koks jis yra, ir džiaugiuosi savo laimingai augančiu sūnumi“.

Atlikėja Marla Singer

Artimųjų palaikymas – labai svarbus

Migloko teigia, kad ji nesijaučia vieniša mama, nes jai padeda šeima ir artimieji. „Tapimas mama, kuri augina vaiką be tėčio, vienu metu mane labai slėgė, bet, kai supratau, kad kitaip negali būti – nurimau – yra kaip yra. Svarbu, kad turiu artimų žmonių šalia, kurie man padeda“, – teigia ji.

Artimųjų palaikymas labai svarbus ir Marlai Singer, kuri sako esanti dėkinga savo aplinkai: „turiu rūpestingus tėvus,  kurie dievina mano vaikus. Draugai ir aplinkiniai taip pat nuolatos rodo rūpestį ir padeda, kai nebespėju su visais reikalais“.

Visuomenė ir vienišos mamos įvaizdis

Moterys pastebi, kad visuomenėje yra tam tikras įvaizdis, kaip turi atrodyti mama. Todėl aplinkiniai dažniausiai stebisi, kad tokia jauna mergina yra mama. Tačiau neigiamų reakcijų ar spaudimo merginos sako iš visuomenės nesusilaukusios.

Migloko pasakoja, kad „Su vaiku nemažai keliaujame, tai visuomet visi galvoja, kad mano vaikas yra mano brolis, nežinau kodėl, bet matomai neatitinku visuomenės susikurto stereotipo, kokia turi būti Mama. Bet ir nesijaučiu, jog noriu būti stereotipinės Mama, esu tokia, kokia esu – stipri ir pašėlus Mamytė“. Marla Singer taip pat teigia, kad sulaukia nuostabos, kad turi vaikų: „Iki šiol dažnai esu paprašoma parodyti pasą, kad patvirtinčiau savo amžių, tai aplinkiniai, kurie manęs nepažįsta, dažnai nustemba, kad išvis turiu vaikų. Mano santykiai su mano vaikais yra šilti ir draugiški, tai taip ir neturėjau kažkokių nemalonių susidūrimų su visuomene“.

Šeima ir kūryba

Šeimos ir darbo derinimas yra sudėtingas ne tik vienai auginant vaiką, tačiau dar didesnis iššūkis tai yra vienišai mamai. Migloko sako, kad „Iš tiesų turėti vaiką ir tuo pačiu dirbti yra sudėtinga, nes gresia dažnas persidirbimas – bet išmokus suderinti viską tapau Moterimi Kare (Kareive) iš didžiosios raidės“.

Marla Singer sako, kad „Tai pakelia mano laiko vertę. Neturiu daug laiko tinginiauti, verkšlenti ir galvoti, ko čia dabar pasiekus ar ko reikėtų imtis. Dvejonėms nebelabai liko vietos todėl jas pakeitė veiksmai, jau žinau, ko noriu. Karjeroje įgavau ryžto ir drąsos, nes negaliu sau leisti savęs gailėti ar savimi abejoti, nes jeigu pasiduosiu aš, reiškia pasiduosiu ne tik už save, bet ir savo vaikus“.

Tačiau kūryba yra svarbi gyvenimo dalis abejoms moterims. Marla Singer kalba, kad „Man smagu savo kūryba įkvėpti didesnę auditoriją žmonių, kurie atradę ją įsikvepia savo gyvenimus. Manau, kad visi esame vienas, susiję ir sujungti gėrio ir meilės idėjos ir mane daro laimingą daryti kitus laimingesniais arba kūryba atkreipti dėmesį į tai, apie ką žmonės vengia kalbėti, nors mano manymu turėtų. Taip pat turiu nepaaiškinamą aistrą kurti, kuri turbūt yra vadinamasis pašaukimu, man patinka drąsios idėjos ir daug ko nebijau, tikiu, kad tą turiu ne veltui, o tam, kad palikčiau pasaulį geresnį. Šlovė ir išgarsėjimas kaip „žvaigždė“ nėra mano tikslas ir ateina kaip pašalinis kūrybos produktas.“ Migloko atliepia, kad jai tiesiog gera kurti: „o jau kas iš to išeina tas išeina“.

Vaiko auginimas vienai, nors ir atneša sunkių patirčių, tačiau tuo pačiu tai priverčia kitaip pažvelgti į savo ir kito gyvenimą. „Tai padėjo atrasti tikrąją save ir atvėrė akis kiek iš tiesų turiu stiprybės. Auginti vienai vaikus nėra lengva, bet tapus vieniša mama turėjau priremti save į kampą ir apsispręsti ką renkuosi – baimę ar meilę.“ – teigia Marla Singer.

Vienišos mamos likimą patyrė ir švedų rašytoja Astrida Lindgren. Augusi mažame Vimerbiu miestelyje Švedijoje XX a. pradžioje ji patyrė sukrečiančių gyvenimo išbandymų. Maištinga paauglystė nulydėjo ją iki sudėtingos vienišos mamos likimo. A. Lindgren iš pradžių turėjusi atiduoti vaiką auginti svetimiems, vėliau įgijusi ekonominį stabilumą, sugebėjo jį grąžinti į savo gyvenimą ir parsivežė namo į savo gimtąjį miestelį, kur jai padėjo  jos šeima. Astridos jaunystės drama įgalino ją kitaip pamatyti vaikystės pasaulį, pajausti skausmingą, beglobę vaikystę.

Visą šią A. Lindgren vienišos mamos dalią galima pamatyti jautrioje biografinėje dramoje „Astridos Lindgren jaunystė“.

Kadras iš filmo „Pagiriamasis žodis veiksmui“

Prieš pat naujus metus pasirodė lietuvių kūrėjų dokumentinis filmas „In Praise Of Action“ (liet. „Pagiriamasis žodis veiksmui“) apie filmų kaskadininkus ir jų pripažinimą kino industrijoje. Filmo gamybos darbai užtruko daugiau nei dvejus metus.

Projektas, iš pradžių turėjęs būti trumpa apybraiža universiteto studijoms, tapo ilgametražiu dokumentiniu filmu. Filmą sukūrė seserys Aistė ir Skaistė Jauraitės. Filmo autorės patikino, kad prieš pradedant kurti šį filmą tikrai nesitikėjo, kad tai bus tokia pilna nuostabos ir sukrečiančių momentų kelionė. Susitikus su tiek daug įdomių žmonių ir nufilmavus daugiau 10 valandų medžiagos, jos pasiryžo sukurti filmą.

Filmo tikslas atkreipti kino žiūrovų dėmesį, kad didžiąją dalį veiksmo filmų sukuria kaskadininkai ir rizikuodami savo gyvybe lieka kino industrijos šešėlyje. Siekiama atkreipti filmo profesionalų ir mėgėjų dėmesį, kad privalu įtraukti kaskadininko nominaciją į prestižinius kino apdovanojimus kaip „Oskarai“ ar BAFTA. Autorės pastebi, kad dauguma kino žiūrovų nesusimąsto, kiek daug įdedama darbo ir pasiruošimo į triuką, kuris ekrane kartais užtrunka vos kelias sekundes.

Bobby Holland Hanton su Chirs Hemsworth (Thor)
Filmas „Pagiriamasis žodis veiksmui“

Filme galima išvysti tokias kaskadininkų žvaigždes kaip Toro, Betmeno, Kapitono Amerika ir aktoriaus Chriso Hemswortho dublerį Bobby Holland Hanton. Pavyko pasikalbėti ir su kaskadininkystės legenda ir BAFTA akademijos nariu Jim Dawdall, kurio karjera stulbinanti nuo „Žvaigždžių karų“, „Indiano Džaunso“ iki „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Pianisto“.

Taip pat filme pasirodo ir vienas geriausių amerikiečių kaskadininkų prestižinio „Emmy“ apdovanojimo laureatas Jeff Wolfe, buvęs aktorius ir kaskadininkas, dabar dirbantis veiksmo filmų ir serialų režisieriumi Holivude. Būtina paminėti ir Kate Winslet dublerę Sarah Franzl, kuri taip pat garsėja stulbinančiais ekstremalaus vairavimo kino filmuose įgūdžiais. Žinoma, ir Abbi Collins, kuri dirbo su tokiomis pasaulio pramogų žvaigždėmis kaip Drew Barrymore, Renée Zellweger ar David Beckham, ir jos gyvenimo istorija įkvepianti siekti svajonių.

Filme pamatysite ir sukrečiančias herojų istorijas, kurios privers jus pažvelgti į kaskadininko profesiją visai kitu kampu. Taip pat tai  pirmasis kada nors sukurtas ilgo metro filmas tokia tema.

Filmo autorės tikisi, kad filmas ne tik supažindins su kino kaskadininkų darbu, bet ir pakvies diskusijai, kodėl kaskadininkystės departamentas yra ignoruojamas didžiųjų kino apdovanojimų.

Filmą galima pažiūrėti čia:

Kadras iš filmo „Silvio“

Vieni kino kritikai jį aukština, kiti – jo nekenčia, o italų režisierius Paolo Sorrentino tik džiaugiasi, kad apie jo filmus kalba. Už „Oskarą“ pelniusį „Didį grožį“ (La Grande Bellezza, 2013), režisieriui Romos meras suteikė miesto garbės piliečio apdovanojimą, o štai už populiarų serialą „Jaunasis popiežius“ P. Sorrentino užsitraukė Vatikano ir visos katalikų bažnyčios nemalonę. Nuo sausio 4 d. Lietuvos kino teatruose rodomas naujausias režisieriaus filmas „Silvio“ (Loro, 2018) apie Italijos politiką Silvio Berlusconi irgi nepalieka abejingų. Kuo žiūrovus taip žavi kino genijumi vadinamo režisieriaus darbai?

Įspūdingi vaizdai

Sorrentino filmais žavisi net ir reikliausi estetai. Sodrių spalvų persotinti filmų kadrai lyginami su italų renesanso dailininko Caravaggio spalvų palete. Už tai esame dėkingi ilgamečiam režisieriaus bendrakeleiviui Luca Bigazzi, filmavusiam beveik visus P. Sorrentino filmus. Kadangi kuriant serialą „Jaunasis popiežius“ Vatikanas neleido filmuoti serialo savo valdose, režisierius ir jo komanda visus interjerus perkūrė filmavimo studijoje.

Po premjeros Toronto kino festivalyje, kino kritikai negailėjo komplimentų Lucai Bigazzi už jo sukurtą kinematografiją filme „Silvio“. „Operatoriaus kinematografija – įstabių spalvų, nuogo malonumo ir vojerizmo kaleidoskopas. Tai vienu metu yra troškimo ir bjaurios tuštybės vizija,“ – rašo portalo „CineVue“ kritikas.

Groteskiški veikėjai

Režisierius neslepia savo susižavėjimo grotesku. Net ir patys charizmatiškiausi, turtais pertekę veikėjai, P. Sorrentino filmuose vaizduojami per ironijos prizmę. „Man atrodo, mums visiems tai patinka,“ – teigė režisierius. „Jeigu žiūrėtume kaip šoka geriausia pasaulyje balerina ir staiga ji sukluptų, mes visi prisimintume jos klaidą, o ne nuostabų jos šokį. Aš laukiu, kol žmonės suklups.“

Ne išimtis ir naujausio P. Sorrentino filmo „Silvio“ pagrindinis veikėjas. Silvio Berlusconi prabangių vilų ir gražių merginų apsuptyje gyvenantis politikas režisieriaus akyse tampa silpnybių valdomu pagyvenusiu vyru.

Tik paties sukurtos istorijos

Sorrentino pripažįsta, kad jį ne itin domina dirbti su kitais scenaristais: „Prieš tapdamas režisieriumi, aš buvau scenaristas, todėl negalėčiau įsivaizduoti, kad kas nors kitas rašytų scenarijų mano filmams.“ Tiesa, kartais jis dirba su rašytoju Umberto Contarello, su kuriuo jie atrado bendrą rašymo metodą. Aistrą rašymui patvirtina ir P. Sorrentino parašyti du romanai „Kiekvienas turi teisę“ (Hanno tutti ragione, 2011) ir „Nesvarbūs aspektai“ (Gli aspetti irrilevanti, 2016).

Naujausio P. Sorrentino filmo „Silvio“ anonsas:

Scenarijaus rašymo kursai

Pirmųjų užsiėmimų metu bus susipažįstama su bendraisiais kūrybinio rašymo principais, atliekami įvairūs pratimai, kurie padės išlaisvinti fantaziją, „sugauti“ istorijas bei jas vystyti, kurti charakterius ir dialogus.

Vėliau susipažįstama su kino scenarijumi: mokomasi kurti istorijas naudojant kino dramaturgijos dėsnius, vystyti konfliktą, susipažįstama su istorijų pasakojimu kino kalba, vidine scenos struktūra, ekraniniu laiku, trimis dramaturginiais veiksmais bei scenarijaus rašymo forma. Kursų metu, remiantis rašytojo Christopher Vogler knyga „Rašytojo kelionė“ bei pasakų, mitų ir literatūros archetipais bus susipažįstama su skirtingais pasakojimo modeliais, kurie praturtins kino scenarijaus rašymo patirtį.

Ciklo metu studentai turės galimybę rašyti (ir užbaigti!) individualų trumpametražio kino scenarijų!

Kursų trukmė – 8 užsiėmimai po 1,5 valandos.

Kursų pradžia – vasario 15 diena (penktadienis), 18:00 val.

Kursai vyks – Konstitucijos 23A, Vilnius (VšĮ Soros International House).

Kursų kaina – 105 Eur.

Registracija ir informacija: kurk.centras@gmail.com

Apie lektorę:

Gailė Garnelytė 2006-2010 Vilniaus Universitete studijavo literatūrą, 2009-2013 Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo kino dramaturgijos specialybę. Kaip scenaristė bei dramaturgė stažavosi Prahos FAMU kino mokykloje bei Stokholmo teatre Dramalabbet. Įvairių trumpametražių vaidybinių („Ekspermenas“, rež. R. Marcinkus, „Džekis“, rež. G. Tamoševičius, „Miela Terese“, rež. I. Šakalytė), dokumentinių filmų („Galutinis tikslas“, rež. R. Marcinkus, „Lizdas“, rež. R. Matačius, „Nuožmūs dievai“, rež. V. Oškinis),  TV laidų scenarijų autorė, bendraautorė ir konsultantė. Jos pjesė „Svogūnai“ pristatyta kartu su Stokholmo teatro kompanija Dramalh, inscenizacija „Coliukė“ rodoma Jaunimo teatre.
Gailė dėsto scenarijaus rašymą Vilniaus dizaino kolegijoje, mokė scenarijaus rašymo Skalvijos kino centre, penkerius metus moko kūrybinio rašymo vaikus ir suaugusiuosius, yra parašiusi kūrybinio rašymo užduočių knygą pradinukams „Mano slaptųjų minčių knyga“ bei prozos apsakymų publikuotų „Metuose“ ir „Šiaurės Atėnuose“. 2017 metais įkūrė kūrybiškumo ugdymo centrą KURK, kur moko scenarijaus bei kūrybinio rašymo.

Daugiau informacijos apie centrą, „Kurk“ feisbuko puslapyje: facebook.com/kurkcentras.

„Jeigu būtų nukritusi kokia kibirkštis, visi Aukščiausios Tarybos (dabartinių Seimo) rūmų viduje galėjome sudegti, kaip tuose Pilėnuose. Ten tiek degalų buvo, kad laiptais bėgdavo tie molotovai. Visi buvom permirkę tais kokteiliais. Taip mes ruošėmės gintis, reikėjo imtis priemonių ir viskas“, – 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius prisimena kovinės savigynos meistras majoras Pranas Kasteckas.

Pasak jo, sausio 13-ąją buvo masė žmonių, kurie tik savo kūnais uždengė televizijos bokštą. „Jei būtų važiavę prie Aukščiausios Tarybos, tą patį būtų padarę. Aš turėjau „naganą“ su trimis šoviniais. Kiti šalia manęs armatūros gabalą. Mes buvome viduje ir sakėm, kad nors pirmas kuris įeis, nors per galvą suduot. O kaip būtų buvę, niekas negalvojo. Nes jei pradėtum galvoti – pabėgtum“, – įtemptą Lietuvos laisvei laikotarpį prisimena P. Kasteckas.

Kasteckas yra vienas iš sausio 11-ąją pradedamo rodyti filmo „Spec. Žvėrynas“ herojų. Jam po 1991-ųjų sausio įvykių buvo pavesta suformuoti slaptą specialiųjų operacijų būrį, kuris buvo skirtas svarbiausioms nepriklausomybės kovų operacijoms atlikti. Taip jis atrinko daugiau nei dešimt drąsių ir ryžtingai nusiteikusių jaunuolių, kuriuos dėl įvairiausių gyvūnų pravardžių (Voras, Banginis, Krokodilas, Vanagas ir t.t.) vėliau visi praminė „Franco žvėrynu“ arba „Spec. Žvėrynu“.

Kadras iš filmo „Spec. Žvėrynas“

Dalis jaunuolių, kurie vėliau pateko į spec. būrį, su P. Kastecku jau sausio dienas praleido gindami tuometinės Aukščiausios Tarybos rūmus. Vienas iš jų – Aleksiejus Gaiževskis pravarde Voras. Jis prisimena, kad mama tuomet nežinojo, kur jis yra. Kad 17-metis autobusu išvažiavo ginti Lietuvos.

„Sausio 13-ąją likom viduje, nes mama dar nežinojo, kur esu. Paskambinau mamai, nes vis tiek dar nepilnametis buvau. Kaip ir visi skambina atsisveikint, nors aš ten nesijaučiau, kad man reikia labai atsisveikint. Paskambinau, sakau, mama, aš Aukščiausioj Taryboj. Ji žinojo, kas vyksta aplink, ką aš ten veikiu. Mama sako, perskambink už penkių minučių. Nesupratau, galvojau, kad čia visi pergyvena, o mama – perskambink“, – pasakojo A. Gaiževskis.

Po penkių minučių perskambinusiam sūnui mama pasakė, kad tuoj atvažiuos dėdė ir parveš į Uteną. „Ne ne, – sakau, – aš čia liksiu. Po to buvo asmeninių tragedijų, bet viskas praėjo“, – prisimena dabar pulkininko laipsnį turintis vyras.

Vėliau A. Gaiževskis buvo atrinktas į slaptajį spec. būrį, kurio iššūkiai, nuotykiai, operacijos ir nuolatinis patriotizmo užtaisas lydi filme „Spec. Žvėrynas“.

Iš nepublikuotos archyvinės medžiagos surinkta, 1990-ųjų animacija ir muzika papildyta, ilgai nutylėta Lietuvos karinio būrio istorija „Spec. Žvėrynas“ – kinuose nuo sausio 11 dienos.

Filmo „Spec. Žvėrynas“ anonsas:

Marius Šmitas filme „Spec. Žvėrynas“

„Norėjau vyriškų žaidimų, taip ir patekau į slaptą specialiųjų operacijų būrį“, – 1991-uosius prisimena radijo laidų vedėjas Marius Šmitas. Apie maištingos jaunystės laikotarpį, laisvės kovas ir norą susieti savo ateitį su kariuomene jis iki šiol viešai nepasakojo. Paslaptyje saugomos asmeninio gyvenimo detalės išaiškės tik dabar, dokumentiniame filme „Spec. Žvėrynas“.

Nuo sausio 11 dienos kino teatruose pradedame rodyti veiksmo pilname filme M. Šmitas prisimins tą laikotarpį, kai buvo surinktas spec. būrys ir kokias kankinančias treniruotes teko kęsti miškuose aplink Pociūnų aerodromą.  

„Pačioje treniruočių pradžioje stovėdavome porose. Vienas laiko rankas už galvos, o kitas iš kojų kala per visus šonus, atviras vietas – tik į galvą negalima. Iš pradžių nesmarkiai, po to stipriau ir stipriau. Tai pirmą dieną būni mėlynas, antrą dieną vėl daužo į mėlynėmis nusėtas vietas. Po savaitės jau nebereaguoji, kūnas išmoksta prisitaikyti prie smūgių, – prieš daugiau nei 25 metus vykusias spec. būrio treniruotes prisimena M. Šmitas. – Ten kaldavo ir į „klyną“. Tai reikėdavo žinoti, kaip taisyklingai įtempti kojas.“  

Norėjau kovoti

Į svarbiausių šalies įvykių sūkurį vyras pateko prieš 1991-ųjų sausio 13-ąją – tuo metu aštuoniolikmetis savo noru pasiryžo nuo sovietų karių ginti dabartinius Seimo (buvusius Aukščiausios Tarybos (AT) rūmus). Davė priesaiką, iš namų paslapčia jam atvežė ginklą, taip ir pasiliko rūmų saugoti.

„Dar būdamas mokykloje labai norėjau eiti į kariuomenę, man reikėjo veiksmo, nors daugelis klasiokų stengėsi jos išvengti. Paauglystėje mano pasaulėžiūrą formavo ir veiksmo filmų herojai. Jie buvo „krūti“ ir norėjau būti į juos panašus. Norėjau kovoti“, – apie tuometinius laikus sako M. Šmitas.

Vėliau likimas susiklostė taip, kad po lemtingų sausio įvykių Marius sustabdė medicinos mokslų studijas, liko karinėse struktūrose, o vėliau buvo atrinktas ir į specialiųjų operacijų būrį. Tai buvo daugiau nei 10 jaunuolių būrys, kuris buvo ruošiamas numalšinti sovietų agresiją ir apsaugoti trapią Lietuvos nepriklausomybę.

„Kaip tai beskambėtų šiomis dienomis, bet mus tuomet vienijo noras pakariauti. Kai mus ruošė, supratome, kad esame vienkartinio panaudojimo. Kad bet kurios operacijos metu galime žūti. Sudėti į vieną būrį, mes visi buvome pasiryžę bet kam“, – užtikrina vienas iš „Spec. Žvėryno“ narių.

Šokant parašiutu lūžo koja

Anglų kalbą puikiai mokėjusiam Mariui tekdavo prisidėti ir prie įvairių diplomatinių užduočių, o specialiosios paskirties būryje išryškėjo ir jo gabumai šuoliams parašiutu. Deja, jo tobulėjimą sustabdė kojos lūžis.

„Šokau su sportiniu parašiutu, labai norėjau į nurodytą tašką nusileisti. Neteisingai „užtraukiau“ parašiutą ir mano koja pokštelėjo. Vos neverkiau, nes supratau, kiek dar galėjau išmokti. Dėl traumos teko palikti būrį ir grįžti prie kitų užduočių“, – pasakoja M. Šmitas. Vėliau dėl įvairių aplinkybių jis nusprendė nebesiekti karjeros karinėje struktūroje ir ją palikti.

Slapto spec. būrio narys filmą kviečia pamatyti tuos, kurie svarsto, ar būti savanoriu, ar eiti į kariuomenę. „Filme netrūks ir nuoširdaus patriotizmo, ir asmeninių dramų, ir kovos scenų. Mano asmenine nuomone, berniukai turi pasimušti ir tai yra mūsų kraujyje. Tai atsispindi ir filme“, – sako M. Šmitas.

Dokumentinė paslaptingo Lietuvos karinio būrio istorija „Spec. Žvėrynas“, papildyta 1990-ųjų animacija ir muzika – apie alinančias treniruotes, specialiąsias operacijas, laisvalaikio nuotykius ir neišvengiamus susidūrimus su sovietų kariais – kinuose nuo sausio 11 dienos.

Šis projektas – Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmas, kurio įgyvendinimą finansavo Lietuvos kino centras ir Latvijos nacionalinis kino centras.

Tarptautinis Roterdamo kino festivalis 2019

Šį trečiadienį prasidedančiame 48-ajame Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje (IFFR) bus rodomas lietuvių režisierės Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Žonglierius“. Filmas atrinktas į trumpametražių filmų programą „Voices Short“, kurioje varžysis dėl festivalio auditorijos apdovanojimo.

„Žonglierius“ yra vienintelis lietuviškas filmas, atrinktas į šių metų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio programą, kurioje bus parodyta daugiau kaip 500 filmų iš 50 šalių. Nuo 1972 metų Olandijoje vykstantis kino festivalis pripažintas vienu didžiausių ir autoritetingiausių kino renginių pasaulyje, kuris kasmet pritraukia daug nepriklausomo, autorinio ir eksperimentinio kino profesionalų bei žiūrovų. 2018 metais festivalis sulaukė daugiau nei 329 tūkst. lankytojų.

Skirmanta Jakaitė
„Art Shot“ archyvas

Animacinis filmas „Žonglierius“ yra antrasis profesionalus režisierės Skirmantos Jakaitės darbas. Filmo pasaulinė premjera įvyko 2018 metų rudenį, Vokietijoje, Tarptautinio kino festivalio „DOK Leipzig“ tarptautinėje konkursinėje programoje. Filmas praėjusiais metais buvo parodytas dar keliuose svarbiuose tarptautiniuose festivaliuose: Bilbao kino festivalyje „ZINEBI“, Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, Torino kino festivalyje. Nacionalinė  filmo premjera planuojama šių metų pavasarį.

Režisierės Skirmantos Jakaitės debiutinis darbas „Neeuklidinė geometrija“, kurio premjera įvyko 2013 metais, taip pat sulaukė tarptautinio bei nacionalinio pripažinimo. Tarptautiniame Oberhauzeno festivalyje filmas laimėjo ekumeninės žiuri apdovanojimą bei Specialųjį žiuri prizą Tarptautiniame Hirošimos animacinių filmų festivalyje. 2014 metais filmas pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų animacinį filmą.

Tarptautinis Roterdamo kino festivalis vyks sausio 23 – vasario 3 dienomis. Animacinis filmas „Žonglierius“ festivalyje bus rodomas 3 kartus: sausio 25, 26 ir 29 dienomis, „Voices Short“ programoje.

„European Film Challenge“

Naujasis „European Film Challenge“ etapas prasidės jau netrukus, vasario 1 d. ir šį kartą dalyvaujant konkurse bus galima laimėti kelionę į tarptautinį Kanų kino festivalį. Konkurso laimėtojai teigia, kad laimėti nėra sudėtinga – svarbiausia yra dalyvauti ir neprarasti vilties. Didžiausia motyvacija jiems yra  galimybė laimėti kelionę į A lygio tarptautinį filmų festivalį. O įspūdžiai, kuriuos nugalėtojai parsivežė iš festivalių yra neįkainojami.

Ankstesnių etapų laimėtojai, kaip ir visi kiti, žiūrėjo filmus ir kėlė peržiūrų nuotraukas į „European Film Challenge“ platformą (www.europeanfilmchallenge.lt). Gabrielė Norkūnaitė, kelionės į Venecijos kino festivalį laimėtoja, sako, kad pasiduoti neverta, net jei nepavyko laimėti iš pirmo karto. „Nežinau, kodėl, tačiau „European film challenge“ vis dar „neįgavęs pagreičio“. Konkurentų ne tiek ir daug. Gal daug kam pritrūksta kantrybės? Bet juk verta – vien už taisyklių įsiskaitymą, paraginimą draugus registruotis bei žiupsnį sėkmės, suteikiama puiki galimybė apsilankyti pačiuose geriausiuose kino festivaliuose. Siūlau išbandyti, įsijausti bei – o čia svarbu – nepasiduoti, jeigu nepavyks iš pirmo karto. Juk man pačiai pavyko tik prieš tai du sykius likus antra.“, – G. Norkūnaitė.

Edita Sabaliauskaitė, laimėjusi kelionę į Berlinalę, teigia, kad kelionė į kino festivalį yra labai puikus prizas ir motyvacija. Ji sako, kad filmų žiūrėjimas yra jos kasdienybė, tad papildomų pastangų įdėti nereikėjo: „Europos kiną žiūriu ištisus metus, todėl dalyvaudama konkurse nedarau kažko man neįprasto, tiesiog tai suteikia šiek tiek azarto įprastai veiklai – norisi skaičiuoti taškus, ieškoti naujų peržiūros platformų ir pan.“ 

Lukas Tarasevičius, kuris laimėjo kelionę į Kanus, teigia, kad net kelios priežastys jį paskatino dalyvauti „European Film Challenge“ konkurse: „Visų pirma, aišku, šiuo konkursu populiarinamas kokybiškas autorinis kinas, kas kiekvienam nekomercinio kino mylėtojui yra laimėjimas. Antra, suteikiama proga pakeliauti po vietas, kurios kitu atveju būtų neprieinamos, nes skirtos tik kino profesionalams. Galiausiai, atsiveria galimybės susipažinti su kitais kino mylėtojais iš kaimyninių šalių“.

Konkurso metu reikia pažiūrėti 10 filmų – svarbiausia tai daryti legaliose platformose ir tai turi būti europietiškas filmas. Taip pat šis žaidimas skatina pasitelkti strategiją, siekiant surinkti daugiau taškų. 
L. Tarasevičius teigia, kad norint laimėti, svarbiausia įsiskaityti į žaidimo taisykles. Jis sekė už ką skiriami papildomi taškai ir nuosekliai pildė kuo daugiau žaidimo sąlygų. Tokiu būdu L. Tarasevičius pasiekė savo tikslą ir laimėjo bilietą į tarptautinį Kanų kino festivalį. 
E. Sabaliauskaitė pasakoja, kad: „Kartais pasižiūrėdavau filmą, kurį šiaip gal ir praleisčiau, bet reikia konkursui (nes duoda papildomų taškų) ir paaiškėja, kad tas filmas man labai patinka. Taip pat man patinka galimybė skleisti pačią konkurso idėją, dalintis legaliais žiūrėjimo būdais. Nuoširdžiai noriu, kad konkursas pritrauktų kuo daugiau dalyvių, net jei tai didina konkurenciją.“.

Dalyvauti europietiško kino iššūkyje nėra sudėtinga. „European Films Challenge“ Facebook paskyroje yra skelbiama už ką yra skiriami papildomi taškai – tad tereikia sekti naujienas ir pildant konkurso sąlygas rinkti kuo daugiau taškų. Tad dalyvauti „European Film Challenge“ iššūkyje verta – renkant taškus iki balandžio 15 d. galima laimėti kelionę į tarptautinį Kanų kino festivalį.

Daugiau apie „European Film Challenge“ čia >

Kadras iš filmo „Žalgirio mūšis“

Vienas charizmatiškiausių Lietuvos aktorių Saulius Siparis įveikė gyvenimo krizę ir imasi naujų iššūkių. Išgyvenęs mikroinsultą bei skyrybas su antrąja žmona, vyras radikaliai pasikeitė – visiškai atsisakė alkoholio, atsikratė dvidešimties kilogramų svorio ir džiaugiasi nauja meile. Dabar aktorius į gyvenimą žvelgia visai kitu žvilgsniu ir tikina, kad jame yra begalės galimybių, kurias verta išnaudoti.  

Naujausias aktoriaus darbas – žinomo Lenkijos dokumentinio kino kūrėjo Pawel Pitera filmas „Žalgirio mūšis“, kuriame S. Siparis įgarsino legendinį Amerikos kino ir televizijos aktorių, „Auksinio gaublio“ laimėtoją Stacy Keach, filme pasakojantį galingo Vokiečių Ordino istoriją.

Tai – moderni istorinė dokumentika, parodanti Vokiečių Ordino bei Lietuvos ir Lenkijos valstybių istoriją kaip masyvų strateginį žaidimą, kuriame konkuruoja skirtingos vertybės, susikerta įvairios žmogiškos emocijos ir atskleidžiamos šeimos paslaptys. Lietuvos ir Lenkijos istorinėse vietose nufilmuotoje kino juostoje Viduramžių Europą kaustę kryžiaus žygiai atves prie svarbiausio jų pralaimėjimo – Žalgirio mūšio. Atrodė, kad jokia jėga nesulaikys kryžiuočių riterių, tačiau du lietuviai – Jogaila ir Vytautas – juos nugalėjo.

Filmas, kurio gamybos darbus Lietuvoje vykdė kino gamybos įmonė „Artbox“, kino ekranus pasieks jau šių metų kovo 1 dieną. Viduramžių kovas ir pergales ekranizavusioje dokumentikoje epizodinius vaidmenis atliko istorinės rekonstrukcijos klubų nariai, filmui paskolinę ir įspūdingus, pagal XII-XIV a. šaltinius rekonstruotus drabužius. Žadama, kad tai bus pati įdomiausia istorijos pamoka kiekvienam lietuvui.