Kadras iš filmo „Veiksmas ir pertraukos“
TKKF archyvas

11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio programoje gausu moterų režsierių darbų, kurie iš įvairių perspektyvų nagrinėja moteriškus naratyvus, atskleidžia negirdėtus ryškių asmenybių gyvenimo faktus, kvestionuoja moters padėtį pasaulyje ir kelia jautrius tapatybės klausimus.  Programos sudarytojos Ilonos Jurkonytės teigimu, tai, jog pusę festivalio programos filmų sukūrė moterys – ne festivalio koncepcija, o pozicija: „Moterų autorių darbus įtraukiame į programą ne dėl to, kad jos yra moterys, tai įvyksta natūraliai. Kita vertus, moterų autorių filmų matomumas profesinėje erdvėje vis dar nėra lygiavertis vyrų autorių kūrybai“.

Režisierė Abigail Child kviečia pasvarstyti, kaip šiandien žiūrime į politinių neramumų kurstytojus. Jos filmu ,,Veiksmas ir pertraukos“ (Acts and Intermissions, 2017) į Kauną sugrįžta čia gimusi feministė ir politinė aktyvistė Ema Goldman. XX a. pirmoje pusėje, bėgdama nuo konservatyvių pažiūrų tėvo, Ema atvyko į JAV, kur tapo anarchistų judėjimo lydere, vėliau prisijungė prie sufražisčių, kovojusių už moterų balsą politikoje. Intymūs „Pavojingiausia moterimi Amerikoje“ vadintos Emos dienoraščiai atskleidžia žmogiškąsias silpnybes, nelengvus pasirinkimus, mažai kam pažįstamą aistringą ir moterišką anarchistės pusę.

Fantastišką žinią festivalis turi rašytojos Usulos K. Le Guin gerbėjams: filmas „Ursulos K. Le Guin pasauliai“ (rež. Arwen Curry, Worlds of Ursula K. Le Guin, 2018) pasakoja apie 2018 m. mirusios mokslinės ir maginės fantastikos rašytojos, JAV nacionalinės premijos laureatės gyvenimą ir karjerą. Filmas aiškiai nušviečia visą rašytojos biografiją: jaunystę, kai U. K. Le Guin rankraščius atmesdavo leidyklos, bręstantį feminizmą vyrų okupuotoje mokslinės fantastikos literatūros pasaulyje, motinystės laikotarpį bei paskutinį gyvenimo dešimtmetį.

Kadras iš filmo „Vizija“
TKKF archyvas

Tiesiai po premjeros Tarptautiniame Toronto filmų festivalyje, į Kauną atekeliaus žymios japonų režisierės Naomi Kawase naujausias darbas „Vizija“ (Vision, 2018). Žavioji prancūzų aktorė Juliette Binoche vaidiną eseistę Jeanne, kuri atvyksta į Japonijoje, Naros prefektūroje, esantį mišką. Čia ji siekia pamatyti paslaptingą, tik kartą per bemaž tūkstantmetį užaugantį gydomųjų savybių turintį augalą. Naomi Kawase filme realybę keičia vizijos,  o moteriškumas ir gamta – visko pradžia.

Diskutuoti feminizmo temomis kviečia ir trumpametražių filmų programos „Patirtys“ bei „Tarp poezijos ir pranašystės“. Prestižinių kino festivalių dalyvės, režisierės Heather Young darbas ,,Pienas“ (Milk, 2017) paliečia jautrias vaisingumo ir motinystės temas. Irane gimusios, šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančios režisierės Maryam Tafakory filmas ,,Nesama žaizda“ (Absent Wound, 2017) analizuoja dvi viešąsias erdves Irane, kuriose moterims rodytis draudžiama. Ypatingas ir dviejų Londone gyvenančių režisierių Rosalind Nashashibi ir Lucy Skaer darbas ,,Ko jūs pykstat?“ (Why Are You Angry?, 2017), atspindintis šiuolaikinę Taičio moterų padėtį. Sekdamos prancūzų menininko P. Gogeno pėdomis, filmo režisierės leidžiasi į kelionę po Taitį, diskutuodamos apie moterų atvaizdavimo tradiciją bei mito galios klausimus.

Šiuos ir kitus moterų režisierių filmus rugsėjo 20–30 d. Kaune išvys Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai. Daugiau informacijos apie filmus ir festivalio renginius ieškokite www.kinofestivalis.lt

Naujoji LMTA kamera

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kino ir televizijos katedros 25-erių metų jubiliejaus proga studentai dovanų gavo naują profesionalią kino kamerą. Kino kamera „RED Scarlet Mysterium-X“ didžiąja dalimi finansuota Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA socialinio-kultūrinio fondo lėšomis. Prie kameros pirkimo prisidėjo ir privatūs kino sektoriuje dirbantys rėmėjai – „Cinevera“, „Artbox“, Vilniaus kino klasteris, „Cineskopė“ bei režisierius Armas Rudaitis.

,,AVAKA bendradarbiavimas su LMTA Kino ir televizijos katedra trunka jau ne pirmus metus ir žinome, jog kino ir televizijos studentai neturi pakankamai įrangos, su kuria galėtų mokintis ir gilintis į kūrybinius procesus. Dėl to labai džiaugiuosi, kad AVAKA taryba priėmė sprendimą ir skyrė reikalingas lėšas naujai kamerai studentų reikmėms“,– teigia asociacijos AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas.

Iki šiol LMTA kino meno studentai filmus filmuodavo dvejomis televizinėmis kameromis bei fotoaparatu – technika, jau neatitinkančia kino studijų programų reikalavimų. 

„Dėkojame AVAKA bei kitiems rėmėjams ir tikimės, kad tai – tik pradžia tvarkant kino mokslų studijas Lietuvoje. 2018–2019 metais planuojama ieškoti papildomo finansavimo dar penkioms panašioms kino kameroms ir jų priedams. Būsimajame LMTA studijų miestelyje Olandų gatvėje suplanuoti du profesionalūs kino paviljonai ir kino gamybos mokslui pritaikytos auditorijos“, – komentavo LMTA Kino ir televizijos katedros vedėjas doc. Ramūnas Greičius.

2018 metais LMTA Kino ir televizijos katedroje studijuoja virš 100 kino meno studentų, per mokslo metus vidutiniškai atliekama daugiau nei 300 užduočių – praktinių kino pratimų, kuriami trumpametražiai filmai.

Naujoji LMTA kamera

Sekant Europos tendencijomis, šiemet programos sujungtos taip, jog vaizdo režisieriai, vaizdo operatoriai, garso režisieriai, dramaturgai bei prodiuseriai turėtų daugiau bendrų užsiėmimų, geriau perprastų vieni kitų veiklos sritis ir vykdytų daugiau bendrų projektų.

Pasak Ramūno Greičiaus, ypatingas dėmesys nuo šių metų skiriamas ir meno vadybai, ugdant prodiuserių menines kompetencijas ir plečiant bendradarbiavimą su kitomis kino specializacijomis. Jie mokomi valdyti praktiniams studijų pratimams skirtas lėšas ir spręsti kūrybines kino gamybos užduotis. Pasak katedros vedėjo, profesionalios gamybos sąlygos ir technika suteiks galimybę vykdyti kokybiškas, žymiausioms Europos kino mokykloms konkurencingas studijas. Taip pat į studijų programas aktyviai įtraukiami užsienio profesionalai. Šiemet LMTA kino ir televizijos studentams meistriškumo kursus vedė žymus lenkų kino ir teatro režisierius Krzysztofas Zanussi, netrukus interjerinio apšvietimo meistriškumo kursus vaizdo operatoriams ves iš Čekijos atvyksiantis pripažintas operatorius Klausas Fuxjageris. 

LMTA Kino ir televizijos katedra vykdo vaizdo režisierių, vaizdo operatorių, garso režisierių, prodiuserių pirmos ir antros pakopos studijų programas bei kino dramaturgų pirmos pakopos studijų programą. Katedroje dėsto ilgamečiai kino profesionalai – profesoriai Janina Lapinskaitė, Algimantas Puipa, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, docentai – Giedrė Beinoriūtė, Saulius Urbanavičius, lektorė Rasa Paukštytė, praktine patirtimi dalinasi įspūdingą patirtį kino aikštelėse sukaupę lektoriai Vytautas Dambrauskas, Mantas Šatkus, Vytis Puronas, Emilis Vėlyvis bei kiti lietuviško kino kūrėjai. Šį, jubiliejinį, sezoną dėstytojų gretas papildė ir jaunosios kartos režisierės Eglė Vertelytė, Marija Kavtaradzė bei dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Kadras iš filmo „Žaislų parduotuvės paslaptis“

Animacinių filmų Lietuvoje kino gerbėjams tikrai netrūksta. Patys didžiausi jų atkeliauja iš Holivudo, kiek mažesni – iš Europos valstybių. Būtent mažieji animaciniai filmai iš Europos yra dažniausiai kinuose sutinkami kūriniai. Na, o dabar Lietuvos žiūrovai galės įvertinti dar neatrastos kino industrijos kūrinius. Tai naujasis animacinis filmas „Žaislų parduotuvės paslaptis“ (angl. „Tea Pets“), kuris į Lietuvos ekranus atkeliauja iš Kinijos.

Nuotykių filmas visai šeimai pasakos apie tradicinėje Kinijos arbatos ceremonijoje naudojamus porcelianinius talismanus, nešančius sėkmę. Dažniausiai nutinka, kad apipylus tokį talismaną karšta arbata jis tampa beprotiškai gražiu ir spalvingu žaislu. Tačiau taip nenutinka Natui, kurį likimas suveda su iš ateities atkeliavusiu robotuku. Kad sužinotų, kodėl jį ištiko nelaimė nekeisti spalvos, Natas, kartu su robotuku pasiryžta ilgai ir įspūdingai kelionei. Tačiau kaip ir visos kelionės, šioji neapsieina be nuotykių ir viskam sukliudyti bandančių priešų iš požemio.

Pirmasis kiniškas animacinis filmas, kurio veikėjai prabils lietuviškai, tikrai negali skųstis savo kokybe. Į tai investavusi Kinijos animacijos bendrovė nepagailėjo 12 milijonų JAV dolerių, o rezultatas stulbina ir visiškai nenusileidžia didžiosioms metų premjeros, kurias siuntė Holivudo studijos. Toks rezultatas tikrai nestebina, nes Kinija – bene sparčiausiai auganti kino industrija, kuri jau visai netrukus aplenks JAV pagal savo mąstus. Jau šiuo metu Kinija yra antroji kino rinka visame pasaulyje, o pagal kuriamą produkciją ir nuolat augančias investicijos ne tik į vietinę produkciją, bet ir į Holivudo filmus, tikrai pralenks JAV per ateinančius penkerius metus.

Tuo tarpu pirmuosius savo žingsnius Lietuvoje kiniška produkcija pradės dėti jau rugsėjo 28 dieną visuose Lietuvos kino teatruose.

Gabija Jaraminaitė Jadvygos Tūbelienės vaidmenyje

Spalį kino teatruose bus atverstas nepelnytai primirštas istorijos puslapis, pasakojantis apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę, savo gyvenimus paskyrusias Lietuvos valstybės kūrimui. Dokumentinė Ramunės Kudzmanaitės juosta ,,Aš priglaudžiau prie žemės širdį” atskleidžia beatodairišką moterų drąsą, sumanumą ir patriotiškumu persmelktą tarpukario dvasią.

Nuo 16-ojo amžiaus žinomos bajoriškos Chodakauskų giminės atžalų – Sofijos ir Jadvygos – vaikystė prabėgo Gavenonių dvare (dabar Šiaudinių kaimas, Pakruojo r.). Nors dvaruose vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais. Lietuvybę sąmoningai pasirinko ir Sofija su Jadvyga, o ją puoselėti dar aktyviau seserys ėmė tapusios pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų – Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis. Jos tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis, įvairių socialinių ir politinių akcijų dalyvėmis. Daugelis to meto užsienio diplomatų savo pranešimuose pažymi, kad „Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose.“ Išsilavinusios, po kelias kalbas mokančios seserys mezgė diplomatinius santykius, skleidė informaciją apie Lietuvą.

Dar Vilniuje Smetonų šeimos namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Sofija, gerai mokėdama vokiškai, padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė. Jai tapus prezidentiene, moters būdas nepasikeičia – Smetonienė apibūdinama kaip visada maloni, veikli moteris. Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą, ji stebino net patyrusius užsienio šalių diplomatus.

Jadvyga Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris dėsčiusi Rusijos universitetuose, bet ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Tarpukariu ji kūrė informacines agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Jai buvo patikėta perduoti „Lietuvos aido“ išsaugotą egzempliorių su Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktu vokiečių karo korespondentui, kuris jį slapta išvežė į Berlyną. Taip pasaulis sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Seserų Chodakauskaičių gyvenimo istorija nukelia žiūrovus į Lietuvos istorijai svarbių įvykių sūkurį. Filmo atmosfera kuriama pasitelkiant istorinius kino kadrus, Kauno radiofono archyvo garsus, fotografinės medžiagos, animacinių intarpų ir atkuriamosios dokumentikos pagalba. Sofijos ir Jadvygos vaidmenis atlieka aktorės Gabija Jaraminaitė ir Dovilė Gasiūnaitė. Režisierė džiaugiasi filmavimo metu sutikusi JAV gyvenantį Jadvygos Tūbelienės anūką, finansininką Peterį Kuhlmanną. Jis taip pat tapo vienu iš juostos lyrinių herojų.

„Mane žavi labai graži ir ori abiejų seserų Chodakauskaičių laikysena XX a. pradžios, karų, kataklizmų, perversmų, purvo ir skurdo laikotarpyje. Sofija ir Jadvyga buvo tikros pirmosios Lietuvos ledi. Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės veikla, unikalios biografijos duoda mums neįkainuojamų patriotizmo ir meilės artimui pamokų.“, – sako juostos režisierė Ramunė Kudzmanaitė.

Filmas Lietuvos kino ekranuose – nuo spalio 17 d.

Filmo anonsas: 

Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis

Įdomūs, sudėtingi, unikalūs – tokius pasaulius susikuria kiekvienas vaikas, kiekvienas jaunuolis. Kartais tai yra būdas pabėgti nuo nelabai gražios realybės, kartais – tiesiog noras turėti savąją, pilną magijos, stebuklų ir neįtikėtinų nuotykių žadančią erdvę. Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis kviečia iš arčiau pažvelgti į kitų vaikų, jaunų žmonių pasaulius ir rasti juose įkvėpimo, naudingų pamokų bei paskatinimo kitaip pažvelgti į savąją realybę. Jau 13-ąjį kartą jaunuosius žiūrovus į kino teatrus sutrauksiantis renginys rudenį pasitinka šūkiu „Už savus pasaulius!”.

Gražia tradicija tapęs festivalis, vyksiantis spalio mėnesį, ir šiemet siūlo prasmingų, įkvepiančių filmų repertuarą įvairaus amžiaus moksleiviams, labiausiai patikusių filmų konkursą bei atvirą jaunųjų kino kritikų klubą.  

Šiųmetinio Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalio žiūrovų laukia aštuonios filmų premjeros, atkeliavusios iš tolimosios Brazilijos, Kanados, Izraelio, taip pat iš Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Belgijos ir netgi Kenijos. Kad ir kur vyktų veiksmas, kad ir kokius skirtingus nuotykius bei išgyvenimus patirtų filmų herojai, visi jie turi susikūrę savus, realius arba nelabai, tačiau tikrai unikalius pasaulius. Neatsitiktinis ir šių metų festivalio temos pavadinimas – „Už savus pasaulius“.

„Visi festivalio filmai yra istorijos apie vaikų pasaulius – kartais skausmingai realius, kartais – pilnus nerealių, fantastikos, magijos elementų. Pasaulius, į kuriuos arba nuo kurių norisi pabėgti, ir taip sukuriamas naujas – kiekvieno vaiko pasaulis. Kuris, beje, dažnai yra gerokai gražesnis, įdomesnis, spalvingesnis bei nuoširdesnis nei tas, kuriame gyvena suaugusieji. Filmų repertuaras paliečia platų spektrą vaikams ir jaunuoliams kylančių problemų, susidarančių situacijų – pradedant suaugusiųjų abejingumu, noru būti pripažintu bendraamžių, baigiant tikrųjų vertybių paieška. Geri filmai praplečia akiratį, leidžia pajusti bendrystę su herojais, leidžia pasimokyti iš jų klaidų, įkvepia nepasiduoti, o kartais tiesiog padeda kiek kitaip pažvelgti tiek į kitų, tiek į savo pasaulius. Tai – veiksminga savęs ir pasaulio pažinimo priemonė visiems žiūrovams,“ – neabejoja festivalio direktorė Lina Užkuraitytė.

Tradiciškai festivalio programa suskirstyta į tris kategorijas: nuo 7-erių, nuo 10-ties ir nuo 14 metų amžiaus. Spalio 4–26 d. Vilniuje filmai bus rodomi kino teatre „Pasaka“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrike“, Panevėžyje – kino centre „Garsas“, Šiauliuose – kino centre „Forum Cinemas“, Kaune – kino centro „Romuva“ laikinojoje salėje, Ukmergės kultūros centre ir kituose miestuose.  Detali programa – www.kidsfestival.lt. Organizatoriai ragina klases ir mokyklas iš anksto registruotis į edukacines filmų peržiūras didžiuosiuose ekranuose.

Kvietimas tapti kino žiūri nariais

Kaip ir kasmet, festivalis kviečia moksleivius su visa klase, draugais ar po vieną dalyvauti kino  žiūri. Visame pasaulyje vykstančiuose festivaliuose vaikų ir jaunimo žiuri yra svarbus elementas. Jaunųjų kritikų komanda žiūri festivalio filmus, aptaria, diskutuoja, renka favoritus. Tapti festivalio žiūri nariu gali kiekvienas 7–18 metų moksleivis. Tereikia parašyti motyvacinį laišką, kodėl kiekvienas asmeniškai nori dalyvauti festivalio žiuri veikloje, ir siųsti iki rugsėjo 29-osios. Būtina nurodyti savo kontaktinį telefoną ir amžių.

Dėl mokyklinių seansų rezervacijų darbo dienomis bei paraiškos dėl dalyvavimo kino žiuri teiraukitės tel. nr.: 860520145 ir el. paštu: festivaliokinoziuri@gmail.com

On & For

Kaune įsibėgėjo Tarptautinis Kauno kino festivalis. Jo programoje ne tik 53 dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, tačiau ir kiti svarbūs kino renginiai.

Rugsėjo 26 d. kino profesionalai ir mėgėjai kviečiami dalyvauti  tarptautiniame tarpdisciplininiame simpoziume „Kino festivalis ir viešoji erdvė“. Organizatorių teigimu, šio renginio tikslas – atkreipti dėmesį į kino festivalio kaip kultūros produkcijos formą bei aptarti jo galimybes bei kino festivalių tyrimų reikšmę įvairių disciplinų kontekstuose. Simpoziumo svečiai – vietos ir užsienio tyrėjai iš Konkordijos,  Minnesotos , Princetono, Vytauto Didžiojo  universitetų. „Kino festivalis ir viešoji erdvė“ vyks VDU didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas), anglų kalba, norintys dalyvauti kviečiami registruotis festivalio svetainėje.

Tą pačia dieną, rugsėjo 26-ą, festivalyje startuoja ir tarptautinio bendradarbiavimo projekto „On & For Production and Distribution“ („On & For”) renginiai. Šį projektą, skirtą menininkų filmų kūrybos bei sklaidos galimybių skatinimui, Kauno kino festivalis organizuoja kartu su dviem partneriais: Belgijos menininkų kolektyvu „Auguste Orts“ ir Norvegijos meno ir kino mokykla Lofotene (Nordland Kunst og Filmfagskole). Projektą remia Europos sąjungos programa „Kūrybiška Europa“. Projektas skirtas menininkams, režisieriams, prodiuseriams, platintojams, galerijų, muziejų, kino bei meno paramos fondų, nacionalinių kino centrų atstovams, meno ir kino kuratoriams, studentams bei plačiajai auditorijai. Festivalio meno vadovės Ilonos Jurkonytės teigimu, šis projektas platforma tiems, kurie peržengdami kino industrijoje neretai griežtai brėžiančias ribas, ieško inovatyvių filmų kūrimo būdų. „Neatsitiktinai savo dalyvavimą „On & For“ projekte pradedame menininko režisieriaus paskaita, skirta tyrimo strategijoms aptarti ir tam, kokį poveikį audiovizualinės produkcijos procesui bei rezultatui turi tyrimas. Siekiame, kad „On & For“ taptų inovatyvią kūrybą bei sklaidą skatinančia platforma.”

Rugsėjo 26 d. Kauno menininkų namuose vyks pirmasis „On & For” renginys: menininko, režisieriaus Louiso Hendersono paskaita „Kolektyvinė improvizacija kaip tyrimo strategija“ (angl., Collecitive Improvisation as Research Strategy). Paskaitos metu bus rodomas jo ir menininkės, režisierės Filipos César filmas „Saulės akmuo“ (angl., Sunstone, 2018).  Taip pat 27 ., 19.30 val. Kauno menininkų namuose bus surengtas specialus „On & For“ projekto seansas, kurio metu bus rodomi dviejų menininkų filmai, vystyti pirmojo „On & For“ etapo metu: rež. Herman Asselberghs „Kol kas“ (2017) ir Beatrice Gibson „Pažeistos simetrijos“ (2015)

Visi projekto „On & For” renginiai nemokami.

Simpoziumo PROGRAMA 

Registruosi į simpoziumą ČIA

Daugiau informacijos apie „On & For Production and Distribution“

Kadras iš filmo „Plaustas“
TKKF archyvas

Socialiniai psichologiniai ar sociologiniai eksperimentai yra tyrimo forma, kuri išsiaiškina tam tikrą biheivioralizmo struktūrą: kodėl geri žmonės daro blogus dalykus? Koks yra galios santykis? Kodėl žmonės smurtauja ir ar iš primatinės prigimties yra labiau linkę į smurtą nei pacifizmą? Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje šie eksperimentai tapo itin dažna JAV Ivy lygos universitetų profesorių tyrimų sritis. Būtent vienas tokių eksperimentų yra užfiksuotas Tarptautinio Kauno kino festivalio filme ,,Plaustas“ (The Raft, rež. Marcus Lindeen, 2018).

Galbūt tokie vardai kaip Stanlis Miligramas ir Filipas Zimbardas yra labiau žinomi auditorijai,  tačiau Santiago Genoves, vadinamojo ,,Acali“ eksperimento autorius, tiek į mokslo, tiek į visuomenės kolektyvinę sąmonę ilgam neįsirėžė. Prieš kalbant apie jį ir filmą „Plaustas“, aptarkime minėtų socialinių eksperimentų panašumus.

Amerikietis Stanlis Miligramas  savo eksperimentą nusprendė atlikti 1961 m. Tuo metu per Berlyną driekėsi geležinė uždanga, JAV dalyvavo Šaltajame kare ir Jeruzalėje baigėsi Adolfo Eichmano teismas už veiksmus Holokausto terore bei nusikaltimus žmonijai. Šis mokslininkas bandė atsakyti į klausimą, ar Holokaustas įvyko dėl to, jog masės pakluso autoriteto nurodymams.

JAV psichologas Filipas Zimbardas savo eksperimentą vykdė panašiu metu kaip ir Santiago Genoves – 1971 m. JAV armija tuo metu kariavo Vietname, tad Zimbardas, taip pat kaip ir kiti du mokslininkai, nagrinėjo galios santykius nuasmeninto žmogaus bei statusų perspektyvoje. Šiam tikslui pasiekti pasitelkė kalėjimo struktūrą – apsauginius ir nusikaltėlius. Taip buvo atskleidžiamas tiesioginis ryšys tarp tuo metu kariaujančio pasaulio ir individų visuomenės. Visuomenės, kuri pavargo būti suvokiama tik kaip statistika ir paklusti ,,iš aukščiau“ pavestiems nurodymams.

Ne išimtis buvo ir jau minėto sociologo Santiago Genoves eksperimentas ,,Acali“, užfiksuotas švedų režisieriaus Marcus Lindeen debiutiniame filme ,,Plaustas“. Šis eksperimentas vyko aštuntajame dešimtmetyje (1973 metais). JAV kariniai daliniai vis dar buvo Vietname  ir klausimas, kodėl žmonės smurtauja, atrodė aktualesnis nei kada nors anksčiau. Svarbu prisiminti, jog aštuntajame dešimtmetyje karaliavo terorizmo era, davusi ištakas XXI a. terorizmo atsiradimui: prisiminkime 1972 metų vasaros Olimpines žaidynes Miunchene, kai vienuolika Izraelio sportinės delegacijos narių buvo paimti įkaitais, o vėliau nužudyti teroristų iš Palestinos. Our world in data duomenimis, teroristinių lėktuvų užgrobimų statistika paūmėjo būtent aštuntajame dešimtmetyje. Pats Santiago Genoves ,,Acali“ eksperimentą sumąstė tada, kai skrido lėktuvu ir teroristai kėsinosi užgrobti lėktuvą. Tad jo eksperimente vienuolika išrinktųjų, peržengdami visas individualumo ribas, dalindamiesi tualetu po atviru dangumi, negalėdami net skaityti, per šimtą dienų turėjo išspręsti kariaujančio pasaulio problemą.  

Eksperimente į lyderiaujančias pozicijas buvo paskirtos moterys. Įdomus faktas, jog laivo kapitonė buvo švedė Marija, pirmoji pasaulyje profesionalaus kapitono laipsnį turinti moteris. Į plausto komandą Santiago eksperimento dalyvius rinko itin kruopščiai. Skirtingų etninių, rasinių, kultūrinių, religinių normų asmenys turėjo reprezentuoti žmonijos įvairovę – pasaulio mikrokosmosą, ir atsakyti į klausimą – kaip žmonėms gyventi taikiai. Laivo įgula, už siekius išspręsti taikos pasaulyje lygtį, gavo pasveikinimą net iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, ši užmačia atrodo labiau egoistinio nei altruistinio pobūdžio. Tačiau kaip ir anksčiau minėtieji kiti du eksperimentai, taip ir šis, mums atskleidžia, kad švytuoklė dažniausiai grįžta pas šeimininką. Filme tyrimo objektu tampa pats jo sumanytojas. Taip atsitiko su Filipu Zimbardu, iš dalies – Stenliu Miligramu ir Santiago Genoves.

Kadras iš filmo „Plaustas“
TKKF archyvas

Santiago Genoves, iki pat mirties 2013 metais, negalėjo apginti savo nesėkmei pasmerkto eksperimento nuo žiniasklaidos puolimo. ,,Sekso plaustas“, ,,seksualinis eksperimentas“ – mokslininkas savo užrašuose nuogąstavo, kad viešojoje erdvėje komentuojant šį tyrimą, apskritai nebuvo minimas mokslas. Kelionės plaustu pabaigoje Santiago patyrė metamorfozę: iš visą žinančio ir galinčio mokslininko jis transformavosi į vieną šio eksperimento dalyvių. Pradžioje mokslininko puoselėta tokia didi ir kilni mokslinė idėja virto keista bulvarine istorija. Bet ar tikrai?

Iš „Plausto“ dalyvių vienuoliktuko, jau tik septyni gyvi gali mums papasakoti apie tikruosius išgyvenimus, patirtus tris mėnesius keliaujant plaustu. Filme liudijame žmogaus gyvenimo evoliuciją, kur jaunystės – senatvės perskyra tampa net poetinė. Matyti vėjavaikiškus suaugusiuosius, archyvinėje medžiagoje užfiksuotą jų jaunystę ir po beveik keturiasdešimties metų kiek nostalgiškai pažvelgti į plaustą jau vėlyvoje brandoje. Šios istorijos visa eksperimento genezė liudija tai, jog plaukiant buvo smarkiai nukrypta nuo pradinio tyrimo kurso. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad šio eksperimento rezultatai mažiau svarbūs žmogaus, kaip socialinio gyvūno ir jo būties suvokimui.

Parengė Audrė Gruodytė

Filmą žiūrėkite:  Rugsėjo 29 d. 20:00 val.  „Romuvos“ kino salė (Kęstučio g. 62, Kaunas)

„Žmonės, kuriuos pažįstam“ filmavimo aikštelėje
Nuotraukos autorė – Alvita Daukantaitė

Filmos istorijos centre – trys Vilniaus miesto gyventojai, vienu ir tuo pačiu metu atsidūrę lemtingų asmeninių sprendimų akivaizdoje. Goda (aktorė Gabija Jaraminaitė)  po prieš dešimtmetį patirtos traumos mokosi atrasti ryšį su kitu žmogumi, Justė (Milda Noreikaitė), visą laiką gyvenusi kitų suplanuotą gyvenimą, pagaliau turi priimti sprendimą pati, ir Vytas (Arūnas Sakauskas) po dvidešimties metų santuokos palieka šeimą, nedrįsdamas įvardinti tikrosios skyrybų priežasties.

Tai pirmasis ilgametražis filmas ir operatoriui Vytautui Plukui, ir scenarijaus bendraautorei Birutei Kapustinskaitei, kuri yra parašiusi ne vieną trumpametražio filmo scenarijų, o už pjesę teatrui ,,Terapijos” 2018 metais apdovanota ,,Auksiniu scenos kryžiumi”.

 ,,Man labai įdomu, kaip besikeičianti erdvė – miestas,  kuriame mes gyvename,  įtakoja mus pačius. Filme norėjau užfiksuoti nuolat ir stipriai prieš mano akis besikeičiantį Vilnių. Jame gyvenu nuo pirmųjų studijų metų ir visą šį laiką keliu klausimą, kaip greitai prie šio išorinio – visuomenės ir aplinkos – virsmo gali prisitaikyti pats žmogus? Kas vyksta su mumis, kai viskas aplink kinta greičiau nei mes patys,”- mintimis apie filmo sumanymą dalinosi režisierius Tomas Smulkis, kurio ankstesnio dokumentinio filmo  ,,Rojaus beieškant” herojumi  tapo Švedijos sostinė Stokholmas.

Be pagrindinių aktorių filme taip pat filmavosi aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Juozas Budratis, Paulius Markevičius, Dainius Svobonas ir kiti. Filmo prodiuserė – Dagnė Vildžiūnaitė, kurios filmografijoje tai jau šeštasis ilgametražis debiutinis filmas, tarp kurių režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas  ,,Kaip mes žaidėme revoliuciją”, režisieriaus Mykolo Vildžiūno vaidybinis filmas  ,,Nesamasis laikas”, Linos Lužytės vaidybinis filmas  ,,Amžinai kartu” ir šią savaitę ekranus pasieksiantis režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas  ,,Kvėpavimas į marmurą”.

Planuojama, kad Lietuvos kino teatrų žiūrovus  Tomo Smulkio debiutinis filmas pasieks 2020 metų pradžioje.

Kompozitorius Johannas Johannssonas
TKKF archyvas

Rugsėjo 30 d. Kaune įvyks iškilmingas 11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio (TKKF) uždarymo renginys „Garsovaizdžiai“, skirtas šiemet mirusiam islandų kompozitoriui, režisieriui Jóhannui Jóhannsonui atminti. Festivalio baigiamajame renginyje – ne tik išskirtinė galimybė išvysti vienintelį pasaulinio garso kompozitoriaus režisuotą filmą, tačiau ir gyvai išgirsti retai scenoje pasirodančio Eriko Enockssono, kūrėjo iš Švedijos, koncertą.

Jóhannas Jóhannsonas sukūrė muziką tokiems gerai žinomiems filmams kaip „Kaliniai“ (Prisoners, 2013.), „Visko teorija“ (The Theory of Everything, 2014m.), „Sicario“ (Sicario, 2015), „Atvykimas“ (Arrival, 2016), „Motina!“ (Mother!, 2017), už nuopelnus muzikai kine buvo du kartus nominuotas Oskarui ir laimėjo Auksinio gaublio apdovanojimą. Kūrėjas išleido ne vieną klausytojų ir kritikų palankiai įvertintą muzikos albumą, kuriame klasikinių instrumentų atliekamos melodijos darniai susilieja su šiuolaikiniais elektroninės muzikos elementais.

Nors Jóhannas Jóhannsonas plačiausiai žinomas kaip kompozitorius, TKFF kvies į jo paties 2014 m. sukurtą filmą „Vasaros pabaiga“ (End of Summer, 2014).  Tai pirmasis ir vienintelis, 8 mm kino juostoje įamžintas, juodai baltas trumpametražis kompozitoriaus kurtas filmas. Jame užfiksuotas žmonių veiklos beveik nepaliestas atšiauriosios Antarktikos ir šalia esančių salų regionas. „Vasaros pabaiga“ – meditatyvus, akimirksniu įtraukiantis ir užhipnotizuojantis reginys, kurio kerintys kraštovaizdžiai skatina susimąstyti apie trapų gamtos ir žmogaus ryšį.

Iškart po įstabaus filmo „Vasaros pabaiga“ peržiūros,  vakaro programoje atlikėjų iš Švedijos muzikinis pasirodymas. Jóhannas Jóhannsonas su kompozitoriumi Eriku Enockssonu susipažino Kauno kino festivalyje dar 2009 m. vykusiame kino muzikai skirtame renginyje „Šiaurės garsai kine“. Nuo tada užsimezgė šių dviejų talentingų autorių profesinė ir asmeninė draugystė. Į Kauną sugrįžtantis Erikas Enockssonas kartu su Martinu Burströmu atliks audiovizualinį performansą pagal filmo „Apan“ (rež. Jesper Ganslandt, 2009) muziką.

Pasibaigęs Kaune, festivalis pradės kelionę po kitus Lietuvos miestus: spalio 2–14 dienomis festivalio filmai bus rodomi Kauno rajone, spalio 5–7 dienomis – Panevėžyje,  spalio 11 dieną – Ukmergėje, spalio 11–13 d. – Klaipėdoje.

Daugiau informacijos apie festivalio uždarymo renginį „Garsovaizdžiai. Vakaras kompozitoriui, režisieriui Jóhannui Jóhannssonui atminti“ ieškokite:  www.kinofestivalis.lt

Režisierius Audrius Stonys
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Praėjusią savaitę vykusiame Tarptautiniame kino festivalyje Batumyje, Sakartvele  (Gruzijoje) naujausias režisieriaus Audriaus Stonio filmas “Laiko tiltai” buvo ypatingai įvertintas festivalio žiuri. Filmas buvo apdovanotas specialiuoju žiuri prizu, o žiūrovai negailėjo pagyrimų lietuvių režisieriaus darbui.

Šių metų festivalio žiuri sudarė autoritetinga kino kūrėjų ir kino teoretikų komisija. Joje dalyvavo garsus rusų režisierius Vitalijus Manskis, artimas legendinio režisieriaus Sergejaus Paradžanovo draugas, fotografas, Paradžanovo muziejaus Jerevane įkūrėjas ir vadovas Zavenas Sargsyanas.

Po filmo premjeros, Z. Sargsyanas, sulaužydamas nerašytas žiuri elgesio taisykles, išsakė savo susižavėjimą filmu “Laiko tiltai”, ypatingai pabrėždamas filmo kinematografiškumą. Jis pastebėjo, kad filmas kalba žymiai plačiau, nei tik apie poetinę Baltijos dokumentiką, bet giliai paliečia amžinuosius gyvenimo, mirties, žmogaus laikinumo žemėje klausimus.

Anot režisieriaus A. Stonio – sulaukti gražių žodžių ir įvertinimo Sakartvele jam ypatingai malonu, nes ši šalis jam be galo svarbi ir artima. “Batumio festivalyje esu antrą kartą. Prieš metus dalyvavau festivalio žiuri. Galiu tik žavėtis festivalio organizatorių gebėjimu sudaryti aukščiausio lygio programą, kurioje kiekvienas filmas yra vertas aukščiausio apdovanojimo,”- sako A. Stonys.

Tarptautinis Batumi Kino festivalis – vienas iš nedaugelio festivalių pasaulyje,  ypatingą dėmesį skiriantis kino ieškojimamas, kino kalbai ir kinematografinei filmų išraiškai. Jame kasmet apsilanko pasaulinio kino žvaigždės. Festivalyje prizus yra gavę tokie kūrėjai, kaip Otaras Josseliani, Nastassja Kinski, Aleksandras Rechviašvili, Iraklis Kvirikadze ir kiti.

Po šio festivalio, A. Stonio filmas, kurio pasaulinė premjera vasarą įvyko tarptautiniame Karlovy Vary festivalyje toliau tęsia savo kelionę po pasaulį. Anot režisieriaus, labai įdomu, kad tarptautinė publika taip šiltai priima jo, drauge su latvių režisiere Kristine Briede, sukurtą kinematografinę poemą apie laiką, kiną ir Baltijos šalių kino poetus.

Lietuvių žiūrovams filmas bus pristatytas jau šį rudenį.

Filmas “Laiko tiltai” – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai Eurimage ir Media, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Kadras iš filmo „Vizija“
TKKF archyvas

Po vakar įvykusios premjeros San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje į Kauno kino festivalį atvyksta naujausias japonų režisierės filmas „Vizija“ (Vision, 2018). Rugsėjį Kaune suplanuoti du žymios režisierės filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka prancūzų aktorė Juliette Binoche, seansai. Dar vienas filmo seansas vyks spalio 13 dieną Klaipėdoje.

Kurdama tiek dokumentinius, tiek vaidybinius fimus, režisierė Naomi Kawase suformavo savo išskirtinį kinematografijos braižą. Jos filmai – filosofiniai epai gimimo ir mirties temomis, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas gamtos dėsniams ir natūraliems jos ciklams. Nors pačios režisierės teigimu, „Vizija“ – tai istorija apie susvetimėjimą, individualizmą ir abejingumą aplinkai, kritikai   filmą vadina vienu atmosferiškai skaidriausių režisierės kūrinių.

Filme pasakojama apie prancūzę eseistę Jeanne (akt. Juliette Binoche), atvykstančią į Japonijoje, Naros prefektūroje, esantį mišką. Ji ieško paslaptingo, tik kartą per bemaž tūkstantmetį užaugančio augalo gyduolio. Čia moteris susipažįsta su kalnuose gyvenančiu girininku Tomo (akt. Masatoshi Nagase), kuris kartu miškais mina kupinus nežinomųjų praeities takus.

Pirmieji Naomi Kawase filmai buvo puikiai įvertinti Japonijoje ir per savo karjerą ji susižėrė daug svarbiausių kino industrijos apdovanojimų. 1997 m. tapo pirmąja  ir jauniausia japonų režisiere, pelniusia „Auksinės kameros“ apdovanojimą Kanų kino festivalyje už pirmąįj savo ilgametražį „Suzaku” (Moe no suzaku), 2000 m. jos filmas „Jonvabalis“ (Hokaru) buvo apdovanotas FIPRESCI ir CICAE prizais Lokarno kino festivalyje, 2007 m. „Raudantis miškas“ (Mogari no mori) pelnė Didįjį Kanų kino festivalio apdovanojimą. Naomi Kawase 2009 m. suteiktas „Carrosse d’Or“ apdovanojimas Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“, 2015 m. jai įteiktas Prancūzijos kultūros ministerijos skiriamas Menų ordinas. Ši režisierė ne tik dažna viešnia svarbiausių kino festivalių konkursinių programų komisijose, tačiau ir kino festivalio jauniesiams kūrėjams gimtojoje Naroje iniciatorė.

Filmą žiūrėkite Tarptautiniame Kauno kino festivalyje:

Rugsėjo 28 d. 18:00  Kino centras „Cinamon“

Rugsėjo 29 d. 20:00  Kino centras „Cinamon“

Spalio 13 d. 18:00    Kino centras „ArlerKinas“, Klaipėda

Daugiau informacijos ieškokite: www.kinofestivalis.lt

Kadras iš filmo „Melagiai“
Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Vienas talentingiausių, mylimiausių ir geriausiai atpažįstamų Lietuvos aktorių Gediminas Girdvainis po 20 metų sugrįžta į didžiuosius kino ekranus lietuviškoje komedijoje „Melagiai“. Čia jis suvaidins gyvybingą senolį – visą filmo veiksmą apjungiantį personažą, kurio veido išraiškos ir nepakartojama šypsena vyresniosios kartos žiūrovams akimirksniu primins kultinį G. Girdvainio personažą – Pinčiuką iš „Velnio nuotakos“.

Pagal Ryčio Zemkausko scenarijų „Melagius“ sukūręs debiutuojantis režisierius Marius Kunigėnas įsitikinęs: G. Girdvainis „pavogs“ filmą savo trumpomis frazėmis ir nepaprastomis išraiškomis: „Nors personažo pasirodymų nėra daug, bet jis vis išnyra ten, kur reikia, kiekvieną kartą priversdamas žiūrovus nusišypsoti“. Pats G. Girdvainis sako, jog nepaisant vaidmens dydžio, jam visada svarbi personažo motyvacija: „To išmokau dar dirbdamas su Lietuvos kino didžiasiais – Raimondu Vabalu, Arūnu Žebriūnu“.

Ramus ir uždaras gyvenime, tačiau šmaikštus ir temperamentingas savo vaidmenyse. Tiek teatro, tiek kino žiūrovų mėgstamas už lakonišką humorą, dažnai pavadinamas lyriškuoju komiku. Per savo gyvenimą sukūręs kelias dešimtis kino personažų, už nuopelnus apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, pastaruoju metu  G. Girdvainis džiugina teatro vaidmenimis ir epizodiniais pasirodymais TV serialuose. Pakviestas suvaidinti komedijoje „Melagiai“ neatsisakė – nors dauguma filmavimų vyko žiemos vidury, spaudžiant 20 °C šaltukui, aktorius savo energija ir pakilia nuotaika užkrėtė visą filmavimo komandą.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Į  besiblaškančių šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Tarp mūsų, berniukų…“, „Nepatyręs“ ir „O, ne! O, taip!“ prodiuseris Paulius Virbickas bei „12 kėdžių“ prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas. Filme su G. Girdvainiu vaidina net kelių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

Jau šį savaitgalį prasidės dešimtasis dokumentinių filmų festivalis EDOX, kitaip vadinamas dokumentinių filmų fiesta. Renginys vyks dviejuose miestuose: Anykščiuose Spalio 5-7 dienomis, bei Panevėžyje Spalio 6-7 dienomis. Festivalio atidarymo filmas – daugybę apdovanojimų laimėjęs Arūno Matelio filmas “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”, kurį pristatys pats režisierius.

Šiais metais festivalio programa susideda išskirtinai tik iš lietuvių autorių dokumentinių filmų. Repertuaras sudarytas siekiant atkreipti dėmesį į nacionalinio kino gausą, Nepriklausomybės Atkūrimo šimtmečio proga pasidžiaugti kūrėjais Lietuvoje. Daugumai filmų tai bus šių miestų – Anykščių ir Panevėžio – premjeros.

Anykščiuose pirmą kartą renginys vyks ne koplyčioje, o Anykščių kultūros centre, kino namuose. Festivalio vieta Panevėžyje – Kino centras “Garsas”. Bilietus į EDOX programos filmus žiūrovai jau dabar gali įsigyti festivalio vietose.

Abiejuose miestuose bus pristatyti naujausi lietuviški dokumentiniai filmai: “Prezidentinis karo laivas” – rež. Linas Augutis (filmą pristatys prodiuserė Rasa Miškinytė), “Nupučiama siena” – rež. Andrius Lekavičius, “Romas, Tomas ir Josifas” – rež. Lilija Vjugina, “Iš kur tas švytėjimas” – rež. Agnė Marcinkevičiūtė (filmą pristatys režisierė).

Panevėžyje, festivalio atidarymo metu, bus atidaryta Gintauto Beržinsko fotografijos paroda “Giro d’Italia: Pergalės anatomija”, kurta “Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta” filmavimų Italijoje metu. Be to, režisierė Ramunė Rakauskaitė pristatys Sidabrinės Gervės apdovanojimui nominuotą filmą “Trys skrybėlės”.

Anykščiuose režisierius Linas Mikuta pristatys filmą “Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas”, bei režisierė Jūratė Samulionytė dalyvaus kartu su sese Vilma Samulionyte kurto filmo “Močiute, Guten Tag!” pristatyme.

Festivalį rengia Studio Nominum, Kino Kontora ir Kino centras “Garsas”. Festivalį remia Panevėžio miesto savivaldybė, Anykščių savivaldybė, AVAKA ir Kino fondas. Festivalio draugai – Kino namai, SPA VILNIUS Anykščiai, Etno Design.

Kadras iš filmo „Beveik garsi“

Įdomūs, sudėtingi, unikalūs – tokius pasaulius susikuria kiekvienas vaikas, kiekvienas jaunuolis. Kartais tai yra būdas pabėgti nuo nelabai gražios realybės, kartais – tiesiog noras turėti savąją, pilną magijos, stebuklų ir neįtikėtinų nuotykių žadančią erdvę. Spalio 5-ąją startuosiantis Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis kviečia iš arčiau pažvelgti į kitų vaikų, jaunų žmonių pasaulius ir rasti juose įkvėpimo, naudingų pamokų bei paskatinimo kitaip pažvelgti į savąją realybę. Jau 13-ąjį kartą jaunuosius žiūrovus į kino teatrus sutrauksiantis renginys rudenį pasitinka šūkiu „Už savus pasaulius!”.

Gražia tradicija tapęs festivalis ir šiemet siūlo prasmingų, įkvepiančių filmų repertuarą įvairaus amžiaus moksleiviams, labiausiai patikusių filmų konkursą bei atvirą jaunųjų kino kritikų klubą. 

Šiųmetinio Vilniaus tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio žiūrovų laukia aštuonios filmų premjeros, atkeliavusios iš tolimosios Brazilijos, Kanados, Izraelio, taip pat iš Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Belgijos ir netgi Kenijos. Kad ir kur vyktų veiksmas, kad ir kokius skirtingus nuotykius bei išgyvenimus patirtų filmų herojai, visi jie turi susikūrę savus, realius arba nelabai, tačiau tikrai unikalius pasaulius. Neatsitiktinis ir šių metų festivalio temos pavadinimas – „Už savus pasaulius“. Tradiciškai festivalio programa suskirstyta į kategorijas, nurodančias, kokio amžiaus vaikams yra skirtas šis filmas. Tiesa, tai nereiškia, jog jis nepatiks vyresniesiems ar netgi jų tėveliams.  

Patiems mažiausiems – apie draugystę ir kosmosą

Pačių mažiausiųjų žiūrovų festivalis lauks su režisierės Barbaros Bredero juosta „Mano žirafa“ („Dikkertje Dap“, Nyderlandai, Belgija, Vokietija, 2017), pasakojančia apie vieną smagiausių ir svarbiausių dalykų gyvenime – draugystę. Patersonas Pepsas ir jo draugas Rafas yra gimę tą pačia dieną. Visgi Patersono pirmąją dieną mokykloje Rafas negali palaikyti jam kompanijos dėl labai paprastos priežasties – Rafas yra žirafa, o žirafos turi likti zoologijos sode. Rafas jaučiasi paliktas nuošalyje, laimei, Patersonui gimsta genialus planas, kaip atsivesti draugą į mokyklą ir supažindinti su naujaisiais draugais.

Jaunieji kino gerbėjai taip pat labai laukiami režisieriaus Petter Lennstrand filme „Danguje“ („Upp i det blå“ Švedija, 2016). Čia pasakojama apie mergaitę, vardu Potanė, kuri turėjo praleisti atostogas ponių fermoje, bet jos visuomet labai užsiėmę tėvai per klaidą palieka savo aštuonerių metų dukterį aikštelėje. Po trumpos diskusijos, keistuoliai aikštelės gyventojai nusprendžia priglausti mergaitę ir ji visai netikėtai tampa… slaptos kosminės misijos dalimi! Misijos dalyviai yra užtikrinti, kad suras nuostabių lobių ir savo svajonių įgyvendinimą. Ar tikrai?

Vyresniesiems – įkvepiantys bei pamokantys pasakojimai

Kiek vyresni žiūrovai, amžiaus kategorijoje nuo 9 metų, kviečiami susipažinti su ne ką mažiau intriguojančiomis istorijomis. Viena jų pasakojama režisieriaus Likarion Wainaina filme „Supa modo“ („Supa modo“, Vokietija, Kenija, 2018). Tai – nuoširdus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunų žmonių stiprybę, susiduriant su nelaimėmis. Pakvaišusi dėl Džeki Čano ir veiksmo filmų, devynerių metų Džo svajoja būti superheroje, bet laikas nėra jos pusėje. Kai daktarai pripažįsta, kad ji serga nepagydoma liga, Džo palieka ligoninę ir grįžta į namus, kad praleistų likusį laiką su savo mama ir seserimi. Kol mama reikalauja, kad mergaitė liktų namuose ir ilsėtųsi, jos sesers galvoje sukasi visiškai kitoks planas. Padedama viso miestelio gyventojų, Džo sesuo nusprendžia paversti mergaitės svajones realybe ir padaryti ją superheroje – tokia, kokia ji iš tiesų ir yra.

Tuo tarpu režisieriaus Goran Kapetanovic juostoje „Karo žaidimas“ („Krig“, Švedija, 2017) pasakojama apie atsiskyrėlį vienuolikmetį Maltą, kurio galvoje visuomet pilna sudėtingų strategijų ir žaidimų teorijų. Kai jis visai netikėtai atsiranda viduryje konflikto tarp dviejų kiemų, berniukas pagaliau atranda, kur tas teorijas pritaikyti realiame gyvenime. Deja, tik vėliau Maltas supranta, kad jo kišimasis paverčia žaidimus realiu kivirču ir karas tik prasideda. Ar jam pavyks jį sustabdyti? 

Kito berniuko, vardu Titas, itin netikėta istorija rodoma juostoje „Tito ir paukščiai“ („Tito e os Pássaros“,  rež. Gustavo Steinberg, André Catoto, Gabriel Bitar, Brazilija, 2018). Titas yra drovus dešimtmetis, kuris gyvena visai šalia pandemijos slenksčio. Visur įsikerojusi baimė kankina žmones, susargdina juos ir pakeičia iš pagrindų. Remiantis tėvo tyrimu, Titas atranda, kad yra būdas panaudoti esamą karvelių populiaciją ir jų čirpimą, siekiant sukurti priešnuodį ligai.

Paaugliams – juostos apie tikrąsias vertybes ir baimes

Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis nepamiršta ir paauglių. Jų laukia trys puikios juostos, kurios labai suprantama kalba pasakos apie suaugusių abejingumą, tikrųjų vertybių paieškas ir susidūrimus su savo baimėmis.

Režisieriaus Luc Picard filme „Tikėk manimi“ („Les rois mongols“, Kanada, 2017) žiūrovai nukeliami į Monrealį, 1970-uosius. Radikalų kairiojo sparno nacionalistų grupė „Front de liberation du Quebec” privedė provinciją iki pavojingos padėties, tuo tarpu dvylikametė Manona stebi, kaip jos šeima byra, o ji nieko negali padaryti. Mergaitės tėtis smarkiai serga, o, kadangi mama negali su viskuo susitvarkyti viena, ji yra priversta vaikus atiduoti į globėjų šeimas. Visgi Manona yra pažadėjus savo mažajam broliui Mimiui, kad ji niekada jo nepaliks vieno. Pažadus reikia vykdyti, tad surezgamas gudrus planas: kartu su savo pusbroliais suformuoja revoliucionierių grupę ir pagrobia nieko neįtariančią močiutę. Kaip išpirkos jie reikalauja namuose keptų pyragų, pasakų prieš miegą ir galimybės gyventi taip, kaip jie nori. Savo slėptuvėje jie leidžia dienas mėgaudamiesi naujai atrasta laisve – buvimu toli nuo suaugusiųjų abejingumo.

Tuo tarpu režisieriaus Marco Carmel filmo „Beveik garsi“ (כמעט מפורסמת , Izraelis, 2017) herojei Širi teks visai kitoks, bet tikrai didelis išbandymas. Merginai puikiai sekasi mokslai, tačiau sutarti su bendraamžiai jai pavyksta sunkiai. Mergaitė yra perkeliama į naują mokyklą, o tuo metu jos nuostabų muzikinį talentą turintis vyresnysis brolis Tomas atrenkamas į naują realybės šou. Širi populiarumas auga kartu su jos brolio sėkme. Per vieną naktį jų namai virsta Tomo fanų klubo būstine ir jų mokytojai, mama, tėtis ir jogos instruktorė yra įtraukiami į pasaulį, apie kurį nieko nežino. Širi mokykloje netgi pakviečiama prisijungti prie populiariųjų grupės! Kai Tomas ima nebeatlaikyti aplinkinių ir naujojo gyvenimo spaudimo, Širi yra pasirengusi padaryti viską, kad tik išsaugotų jo ir, žinoma, savo šlovės augimą. Visgi viskas turi savo kainą…

Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias festivalio filmas „Aš žudau milžinus“ („I kill Giants“, rež. Anders Walter, JAV, Didžioji Britanija, 2017) pasakoja apie paprastą paauglę Barbarą Thorson, kuri pabėga nuo realybės ir kasdieninių problemų į savo magišką pasaulį, kur kovoja su blogaisiais milžinais. Su naujosios draugės Sofijos ir jos mokyklos patarėjos pagalba, ji išmoksta susidurti su savo baimėmis akis į akį ir kovoti su tais milžinais, kurie grasina jos realiame gyvenime.

Spalio 5–26 d. filmai bus rodomi Vilniuje kino teatre „Pasaka“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrike“, Panevėžyje – kino centre „Garsas“, Šiauliuose – kino centre „Forum Cinemas“, Kaune – kino centro „Romuva“ laikinojoje salėje, Ukmergės kultūros centre ir kituose miestuose.  Detali programa – www.kidsfestival.lt. Organizatoriai ragina klases ir mokyklas iš anksto registruotis į edukacines filmų peržiūras didžiuosiuose ekranuose.

Dėl mokyklinių seansų rezervacijų darbo dienomis bei paraiškos dėl dalyvavimo kino žiuri teiraukitės tel. nr.: 860520145 ir el. paštu: festivaliokinoziuri@gmail.com

Filmo „Tarp pilkų debesų“ išankstinė premjera
Nuotrauka: Irmantas Gelūnas/ŽMONĖS

Pirmadienio vakarą įvykusi išankstinė filmo „Tarp pilkų debesų“ premjera pirmiausiai subūrė tremtį išgyvenusius žmones, projekto „Misija Sibiras“ dalyvius ir visuomenės veikėjus. Susirinkę svečiai neslėpė emocijų ir ragino džiaugtis, kad lietuvių tautos istorija sklinda po visą pasaulį. Pagal lietuvių kilmės JAV rašytojos R. Šepetys romaną sukurto filmo premjeroje apsilankė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Patys pirmieji filmą pamatyti buvo pakviesti tie, kuriems ši istorija pažįstama ir artima labiausiai – tai tremtį patyrę žmonės.  Vienas jų – Laptevų jūros tremtinių draugijos pirmininkas Jonas Markauskas. Jis džiaugėsi, kad visuomenė galės pamatyti dalelę to, ką jam pačiam teko išgyventi, nes kiekvienas žmogus, išgyvenęs tremtį, nori, kad tai būtų tinkamai prisiminta. „Rūta  Šepetys meistriškai paskleidė pasauliui žinią apie 1941 metų ir vėlesnius sovietų vykdytus gyventojų trėmimus ir žudymus“,  –  teigė J. Markauskas. Jis prieš filmo peržiūrą romano autorei bei filmo režisieriui Mariui Markevičiui įteikė tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalį už tremties sklaidą pasaulyje.

Filmo „Tarp pilkų debesų“ išankstinė premjera
Nuotrauka: Irmantas Gelūnas/ŽMONĖS

Romano „Tarp pilkų debesų“ autorė R. Šepetys dėkojo projekto „Misija Sibiras“ dalyviams už istorijos išsaugojimą ir teisybę, o už stiprybę ir tiesos pojūtį padėkos žodį ji tarė ir filmą stebėjusiai prezidentei D. Grybauskaitei.

Filmo premjeroje dalyvavo ir tremtinė Irena Saulutė Špakauskienė, kurios asmeniniai gyvenimo įvykiai taip pat atsispindi romane. Paklausta, kokie jausmai užplūsta po tiek metų stebint ekrane savo istoriją, ji pasakojo, kad kiekvieną kartą prisimenant gyvenimą tremtyje, užplūsta vis nauji prisiminimai. „Visa tai jaudina ir aš niekad negaliu pamiršti tos istorijos, nes gyvenu du gyvenimus – dabartinį ir aną. Kasdien reikia apie tai pasakoti“. I. S. Špakauskienė kalbėjo, kad didžiausia gyvenimo pamoka, kurią ji išmoko tremtyje, yra kiekvieną sekundę būti laimingai. „Svarbiausia yra kiekvieną sekundę prisiminti tuos, kurie neužaugo, kurie negrįžo ir mirė siaubingomis aplinkybėmis“, – sakė tremtinė.

Pirmieji filmą žiūrėjo ir projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, patys savo akimis matę ir tvarkę apleistas tremtinių kapavietes. Projekto vadovė Raminta Kėželytė džiaugėsi, kad atsiranda įvairesnių formų, kaip kalbėti apie tremties istoriją. „Mes keliaujame į susitikimus mokyklose ir pasakojame savo įspūdžius, bet manau, kad filmas, tie vizualūs vaizdai pasakojimus dar labiau sustiprina emociškai, ir ta istorija turi sklisti ir turi būti išsaugota“, – sakė R. Kėželytė.

Ankstesnės ekspedicijos dalyvė Lina Vasiliauskienė pasakojo, kad lankantis Sibire ją labiausiai nustebino tai, kaip stipriai ten dar yra išlikusi lietuvybė. „Užsukus į senesnes trobas, matant tuos medinius kryžius, išlikusius daiktus, kapus, ant kurių pasodintos rūtos – akivaizdu, kokia stipri buvo ir išliko mūsų tauta“.

„Tarp pilkų debesų“ kinuose pasirodys nuo spalio 12 dienos.

Dešinėje vokiečių mažųjų špicų veislės atstovė Sunny

Sunny gali pasigirti vaidmenimis kino filmuose, reklamose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ją galima išvysti Monikos Pundziūtės dainos „Žinau, ką turiu“ klipe, o nuo lapkričio 9 d. – ir naujoje lietuviškoje komedijoje „Melagiai“. Ji visada linksma, labai sociali (turi net savo Instagram paskyrą!), niekada nesiskundžia dėl nuovargio, o savo profesionalumą filmavimo aikštelėje įrodo reikalaudama daug mažiau dublių nei garsiausi Lietuvos aktoriai. Susipažinkite: ji – vokiečių mažųjų špicų veislės atstovė Sunny.

Holivude prigijęs prietaras: jeigu nenori problemų, niekuomet nefilmuok gyvūnų ir… vaikų. Naujos komedijos „Melagiai“ režisierius Marius Kunigėnas prietarais netiki. Pasak jo, filme suvaidinę jaunieji aktoriai buvo vienas džiaugsmas visai filmavimo komandai, o kalytė Sunny pranoko lūkesčius – nė karto neteko kartoti scenos dėl to, kad keturkojė žvaigždė būtų padariusi klaidą! Aktoriai džiaugėsi pūkuotosios kompanija, o Giedrius Savickas net davė jai pravardę – Pugačiova.

Sunny šeimininkė Modesta Malinauskaitė, turinti vokiečių mažųjų špicų veislyną, pasakojo, kad filmui „išnuomojo“ net 5 keturkojus. Tačiau Sunny buvo pagrindinė žvaigždė ir apsiėjo be dublerių pagalbos, nesunkiai išpildydama visus režisieriaus reikalavimus. „Specialiai filmui dresuojama ji nebuvo, tiesiog yra išmokyta pagrindinių komandų ir nebijoti žmonių, – teigė šeimininkė. – Sunkiausiai sekėsi išgulėti vienoje vietoje ilgesnį laiką ir loti pagal komandą“.

Į komiškas ir intriguojančias šeimos narių peripetijas jau nuo pirmųjų minučių įsuka nauja lietuviška komedija „Melagiai“, kurią prodiusavo lietuviškų kino hitų „Nepatyręs“ ir „Tarp mūsų, berniukų…“ prodiuseris Paulius Virbickas bei prodiuseriai Stasys Baltakis ir Vladimiras Razarionovas.

Tavo mylimoji ką tik pranešė – ji laukiasi. Būtų puiki žinia, tik… tavo mylimoji yra tavo brolio žmona! Bet tai dar ne viskas. Nespėjus paskelbti visiems „gerosios naujienos“, tėvai netikėtai pareiškia – jie skiriasi! Po penkiasdešimties metų kartu… Ir visa tai vyksta prieš pat gražiausias metų šventes – Šv. Kalėdas! Bet pabaiga nustebins dar labiau, nes tokios atomazgos nesitikėjo niekas. Visi herojai yra ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio…

Filme be žaviosios Sunny vaidina net kelių kartų kino žvaigždės: Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Edita Užaitė, Brigita Arsobaitė, Giedrė Giedraitytė, Liubomiras Laucevičius, Larisa Kalpokaitė ir Gediminas Girdvainis. 

Komedija „Melagiai“ – kinuose nuo lapkričio 9 d.

Festivalio GoDebut 2018 apdovanojimai

Pasibaigė trečiasis Europos kino festivalis GoDebut 2018, sulaukęs daugiau nei 700 debiutuojančių kino profesionalų filmų iš  visos Europos. Į pagrindinę konkursinę programą pateko virš 50 įvairaus žanro trumpametražių filmų iš 24 šalių, kurią vertino tarptautinė žiuri komisiją. Jos  sudėtyje tokie žinomi vardai kaip Nick Powell (D.Britanija) daugelio Holivudo filmų prodiuseris, buvęs Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos direktorius, Enrico Vannucci  (Italija) vienas iš Venecijos kino festivalio organizatorių, programų sudarytojų, Paul Nethercott (JAV)  režisierius, daugelio kino festivalių nugalėtojas, „Nethercott“ kino studijos įkūrėjas ir vadovas,  Martina Meštrovič (Kroatija) žinoma šios  šalies  inovatyvių animacinių filmų kūrėja, Inesa Kurklietytė (Lietuva) režisierė, AMII medijų inkubatoriaus vadovė. Tarptautinės komisijos vienas svarbiausių  uždavinių buvo atrinkti ne tik  pagrindinio prizo –Auksinės Anikės- apdovanojimo nugalėtoją, bet ir paskelbti  kelių kitų nominacijų apdovanojimus, skirtus geriausiam inovatyviam, filmo-novelės ir trumpo metro filmo kūrėjui. Publikos žiuri, kurį sudarė įvairių profesijų ir akademinio jaunimo atstovai,  uždavinys buvo kiek kuklesnis- paskelbti Geriausią GoDebut 2018  publikos filmą ir Sidabrinės Anikės prizo nugalėtoją , o taip pat įvertinti atskirą konkursinę  Lietuvos kūrėjų programą, kurią  sudarė 11 atrinktų filmų. Jos nugalėtojui  publikos žiuri komisija skyrė specialų  apdovanojimą- Auksinį knechtą –kurį įsteigė  Lietuvos jūrų uosto direkcija. Ir štai Kultūros fabriko kino salėje rugsėjo 29 d.   žiuri iškilmingai paskelbė savo verdiktą.Tarptautinė žiuri komisija paskelbė:

Geriausias GoDebut 2018 Filmas inovacija

–  Nervai ant nervų /Nerves on Nerves- rež. Inze Alce Kazaka (Latvija), 2018

Geriausias  GoDebut 2018 Filmas novelė

–  Teksa /TEX- rež. Jonas Smulders (Olandija) 2017

Geriausias GoDebut 2018 Trumpas filmas

– Nakties šešėlis/Nghtshade- rež. Shady El-Hamus (Olandija), 2017

 Festivalio GoDebut 2018 Grand Prix-Auksinė Anikė

–  Laiko mašina/Tme machne- rež.Jan Bujnowski (Lenkija), 2017

Publikos žiuri savo balsus skyrė ir apdovanojimus skyrė šiems filmams:

Geriausias Go Debut 2018 Lietuvių filmas

– Paskutinė diena –  rež. Klaudija Matvejevaitė, 2017

Geriausias GoDebut 2018  Publikos filmas-Sidabrinė Anikė

Juosta/The Tape -rež. Serkan Fakili  (Turkija), 2018

Festivalio GoDebut 2018 apdovanojimai

Festivalis, kurio programoje buvo daugybė kitų renginių- NordBaltic projekto filmai, skirti Klaipėdai, prancūzų kino klasikos „Kino gurmanų“ filmų juostos, švedų kino klasikui I.Bergmanui skirtas  dokumentinis filmas „Įsibrovus pas Bergmaną“,  kūrybinės dirbtuvės, panelinės diskusijos , inovatyvus projektas – sferinis kinas ir  neformalios vakaronės, susitikimai profesionalų PROK klube puikioje Švyturys Brewery erdvėje, svečiams ir dalyviams paliko malonų įspūdį ir apie  jau tradicinį tampantį festivalį, jo dalykišką ir malonią atmosferą  ir apie Klaipėdą, mūsų pajūrį. 

Festivalio GoDebut 2018 apdovanojimai

Ir daugelis išreiškė norą vėl grįžti čia ir kitais metais.Festivalį finansavo Klaipėdos m. savivaldybė ir Lietuvos kino centras.

Ramūnas Rudokas seriale „Pasmerkti“

Rugsėjo 24-ąją aktorius ir režisierius Ramūnas Rudokas ketvirtą kartą tapo tėvu, – jo žmona Justina Santaros klinikose pagimdė sūnų, kurį pora pavadino Raidu Ramūnu. Šiuo metu namuose savo pagausėjusia šeima besidžiaugiantis R. Rudokas savaitgalį rankose laikys jau ne kūdikį, o scenarijų ir kadruotes: Kaune pradedamas filmuoti pilnametražis vaidybinis filmas „Pasmerkti. Kauno romanas“.

TV3 eteryje prieš daug metų startavusi trilogija „Nemylimi. Svetimi. Pasmerkti“ tapo kultiniu serialu, kuris pastaraisiais sezonais prasitęsė dar dviem dalimis ir baigėsi jo milžiniškai gerbėjų armijai itin maloniomis eilutėmis „Tai dar ne pabaiga“.

Tačiau serialas – serialu, o šį savaitgalį Kaune kompanija „Singing Fish“ pradeda statyti originalų kino filmą, kriminalinę dramą „Pasmerkti. Kauno romanas“. R. Rudokas – jo režisierius.

„Man tai bus pirmas pilno metro filmas. Ir, žinoma, kas gi nenori padaryti gero filmo“, – sako R. Rudokas, pastaruoju metu režisavęs populiarius TV serialus, ir jau antrą dieną po Raido Ramūno atėjimo į pasaulį iš gimdymo namų lėkęs tiesiai į filmavimo aikštelę.

„Namie spalį būsiu retai. Bet gavau žmonos palaiminimą. Važiuok dirbt, sako, paliubomu“, – juokiasi Ramūnas, jau paniręs į scenarijaus vingius ir jo herojų išgyvenimo peripetijas.

„Filme bus daug specialiųjų efektų, tačiau mes nesistengsime sukurti katastrofos. Šis filmas pirmiausiai yra ne apie sprogstančias mašinas ar griūnančius namus. Tai yra istorija apie žmones, kurie dėl tam tikrų poelgių pasmerkia save ir savo artimuosius kančiai. Rodysime tai, kad už padarytas klaidas esi pasmerktas atsakyti. O šūvių ir ugnies tikrai bus, juk tai – kriminalinė drama“, – kalba režisierius.

Pasak jo, „Pasmerktų“ gerbėjai jau daug metų atsitiktinai sutikdami Ramūną padėkoja už šį serialą. „Kad ir kiek būtų buvę serijų ir nuomonių, žmonės prieina gatvėje ir sako: „Ačiū tau už „Pasmerktus“.“ Tai yra malonu, bet labai noriu pasakyti, kad sėkmė yra ne mano vieno, ir ne vien aktorių indėlis. Tai yra bendras komandos rezultatas: scenaristo, prodiuserių, vaizdo dailininkų, montuotojų, grimo meistrų, rekvizitininkų ir daugybės kitų žmonių darbas. Kartais stebiuosi, kiek talentų telpa kiekviename jų ir kaip kiekvienas iš mūsų tuo pat metu sugeba atlikti kelias skirtingas užduotis. Gera dirbti su tokia komanda. Ir labai džiaugiuosi, kad dabar kino filmą statysime Kaune – daug jo scenų bus nufilmuota kaip tik ten. Juk Kaunas myli vilniečius ir visuomet labai gerai sutinka.“

Kriminalinė drama „Pasmerkti. Kauno romanas“ yra paremta tikra istorija. Kino teatrų ekranus šis filmas pasieks 2019 metais.

Filmo „Tarp pilkų debesų“ premjera
Vytautės Ribokaitės/KINFO nuotrauka

Parodyti lietuvių tautos istoriją visam pasauliui – tokį tikslą kurdami filmą „Tarp pilkų debesų“ sau įvardijo filmo komanda. Romano autorė Rūta Šepetys, filmo režisierius Marius Markevičius, aktorė Lisa Loven Kongsli, filmo prodiuseris Žilvinas Naujokas bei scenaristas Ben York Jones papasakojo apie filmo gamybos užkulisius, užplūdusias emocijas, sunkumus ir džiaugsmus beveik šešerius metus kuriant filmą.

Romano autorė R. Šepetys prisipažino jautusi labai didelę atsakomybę, nes jos tikslas buvo ne tik pasidalinti tremties istorija, bet ir parodyti jos autentiškumą. Lietuvių kilmės JAV rašytoja labai džiaugiasi, kad sulaukė tokio didelio palaikymo iš lietuvių, nors ji niekada čia negyveno, o visa tai ją įkvepia ir toliau domėtis Lietuvos istorija.

Elenos Vilkės vaidmenį filme atlikusi aktorė Lisa Loven Kongsli sakė, jog perskaičiusi filmo scenarijų visus metus lyg gyveno su savo personažu. „Buvo labai sunku vaidinti, kai žinai, kad visa tai iš tikrųjų vyko. Nors nuo filmavimų praėjo dveji metai, man vis dar sunku apie tai kalbėti. Šis vaidmuo man labai svarbus“, – prisipažino aktorė. Ji prisiminė, kad buvo labai sunku filmuotis traukinyje, nes buvo ankšta ir karšta, šalia sėdėjo ir vyresnio amžiaus žmonės, tačiau nei vienas nesiskundė. Aktorė sakė, kad jai itin patiko lankytis Lietuvoje ir prižadėjo čia atsivežti savo šeimą.

Filmo prodiuseris Žilvinas Naujokas pasakojo, kad komanda su šiuo filmu dirbo daugiau nei penkerius metus ir džiaugiasi, kad prie jo kūrybos prisidėjo profesionalai iš viso pasaulio. Pasak prodiuserio, net nebuvo abejonių, kokia kalba bus statomas filmas, nes jį pateikti reikėjo ta kalba, kokia ir parašytas romanas, ir kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių visame pasaulyje. „Šis filmas unikalus tuo, kad jo auditorija labai plati. Nors istorija skaudi, žanras visgi drama, todėl turime galimybę pritraukti ir jaunimą“.

Filmą režisavęs Marius Markevičius prisipažino, kad po išankstinės premjeros, kurioje filmą žiūrėjo žmonės, išgyvenę tremtį, netramdė emocijų. „Kai sėdėjau šalia žmonių, kurie tai patyrė, jaučiau jų ašaras, po filmo supratau, kad reikia kelias minutes tiesiog patylėti ir pagalvoti“, – sakė režisierius. Jis kalbėjo, kad vienas svarbiausių uždavinių jam buvo parodyti, kad net žiauriausiomis sąlygomis turi likti vilties ir meilės. Pagrindinė herojė Lina, pasak M. Markevičiaus, yra Lietuvos istorijos simbolis, nes yra tokia pat nepalaužiama.

„Tarp pilkų debesų“ kinuose pasirodys nuo spalio 12 dienos.

Akimirka iš specialios filmo versijos neregiams premjeros
Nuotraukos autorius: Viktoras Volkovas

„Nepatogaus kino“ festivalio metu parodytas specialus filmo „Sengirė“ seansas, skirtas ir žiūrovams, turintiems regėjimo negalią.

„Festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai susisiekė su manimi ir pasiūlė padaryti filmo versiją, pritaikytą neregiams ir silpnaregiams. Man, iš pradžių, tai pasirodė labai didelis iššūkis, nes man pirmiausia, išgirdus žodį „kinas“ mintyse iškyla vaizdo ekranas, o šiuo atveju reikėjo jo atsisakyti. Vaizdinė deskripcija man buvo visai nauja ir negirdėta, bet labai įdomiai skambanti užduotis“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi filmo „Sengirė“ režisierius Mindaugas Survila.

Akimirka iš specialios filmo versijos neregiams premjeros
Nuotraukos autorius: Viktoras Volkovas

Režisierius neslepia, kad pradėjus rašyti tekstą kilo labai daug klausimų: ar galima naudoti spalvų aprašymus, ar sakant „paukščio koja“ – žmogus įsivaizduos, kaip ji atrodo? „Po konsultacijų su Gluosne Norkute ir Adele Markevičiūte man šie klausimai dabar jau atrodo juokingi. Neregiai labai panašiai suvokia pasaulį, kaip ir visi kiti. Ir beje, turi vieną, itin išugdytą savybę – vaizduotę, kuri kinematografininkams labai svarbi“, – teigia M. Survila.

„Filmą žiūrėjau du kartus. Pirmą kartą, šiek tiek pakomentavo žmona, bet to buvo maža, nesinorėjo trukdyti šalia sėdintiems žiūrovams. Sužinojęs apie galimybę dar kartą pamatyti puikiai sukurtą filmą su garsinių komentaru, nedžiugau. Jaučiausi, lyg žiūrėčiau naują filmą. Garsinis komentavimas per ausines neerzino šalia sėdinčių žiūrovų, o man tai buvo puiki dovana ir priemonė pažintį nuostabią Lietuvos gamtą ir jos dvikojus, keturkojus ir daugiakojus gyventojus“, – po filmo sakė vienas iš specialaus seanso dalyvių Juozas Valentukevičius.

„Pirmą kartą filmo metu jaučiausi taip gyvai esanti veiksme. Kartais atrodė, kad jaučiu vėją, persmelktą miško kvapų, rodėsi buvau pačioje girioje. Taigi pati giria man buvo labai gyva ir turtinga. Įdomu buvo suvokti, kad režisierius nusivedė žiūrovą į gėlės žiedą, į pelėdos uoksą, į miegapelės urvą… Šis amžinas judėjimas, apie kurį visuomet žinojau, nepaprastai įtraukė, ir leido ne tik pasisemti daug žinių, bet ir praturtinti save gyviausiomis emocijomis bei džiaugsmu, kad lygiavertiškai stebi filmą kartu su visais. Audio apraše norisi pasidžiaugti aukščiausio lygio profesionalės Jūratės Vilūnaitės darbu. Paprastai, kai klausaisi garsinio aprašo, tiesiog džiaugiesi, jog jis yra apskritai ir tokių smulkmenų, kaip skaitovo balsas, nesureikšmini. O jis tikrai ne visuomet būna itin patogus ausiai. Tuo tarpu J. Vilūnaitės klausytis buvo taip gera! Ji taip pat, rodos, buvo toje „Sengirėje“,  – savo potyriais dalinosi žiūrovė Irma.

Akimirka iš specialios filmo versijos neregiams premjeros
Nuotraukos autorius: Viktoras Volkovas

Vaizdinės deskripcijos tikslas – padėti žmonėms su regėjimo negalia patirti filmą, spektaklį ir t.t. Ausinių pagalba kiekvienam turinčiam negalią individualiai girdimas diktoriaus balsas, kuris nupasakoja, kas vyksta kino ekrane, tuo tarpu aplinkui sėdintys žmonės gali žiūrėti filmą įprastu būdu. Tai įgalina visus žiūrovus savaip pamatyti filmą. Pirmosios audio deskripcijos, pritaikytos masiniam naudojimui pradėtos kurti JAV 2009 metais. Po pusmečio, BBC įsteigė „video on demand“ kanalą, kuriame buvo galima pamatyti ir specialios laidos, skirtos regėjimo negalią turintiems asmenims.

„Labai noriu padėkot visai komandai, kurios neatlygintinos pagalbos dėka šis projektas išvydo dienos šviesą. Ačiū Adelei Markevičiūtei, Gluosnei Norkutei ir …, leidusioms suprasti, kaip mūsų pasaulį suvokia kitomis juslėmis pasikliaujantys žmonės. Darant įrašus stebėjomės, kad tekstai primena „japonišką poeziją“. Už šią poeziją dėkojame mūsų nuolatinei „įžodintojai“ – Rasai Valantinaitei. Po seanso daugelis žiūrovų minėjo, kad nuostabus „pasakotojos balsas“ nuo pat pirmų žodžių iškart prilipo prie filmo – už šį profesionalų darbą dėkojame puikiajai aktorei Jūratei Vilūnaitei. Taip pat esame labai dėkingi repo grupei „8 kambarys“ už suteiktą galimybę nemokamai pasinaudoti įrašų studija, ir „Nepatogiam Kinui“ už idėją ir didžiulę pagalbą įgyvendinant šį projektą“, – padėkas vardina filmo režisierius Mindaugas Survila.

Įprastinė „Sengirės“ versija artimiausiu metu bus rodoma Liuksemburge, JAV, Rusijoje, Jungtinėje karalystėje, Olandijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Australijoje ir  t.t.

Dar nespėjusius pamatyti „Sengirės“ Lietuvoje komanda labai trumpam pakvies sugrįžti į kino teatrus lapkričio pradžioje.