Idėjos bendraautoriai Martynas Mendelis, režisierė ir scenarijaus autorė Domantė Urmonaitė ir prodiuseris Stasys Baltakis
Frontieres Koprodukcijos mugėje asmeninis archyvas

Tūkstančiai žmonių pasaulyje išgarsėjo per vieną naktį. Jų gretose rikiuojasi rašytojai, dailininkai bei muzikantai, kurių karjera baigėsi sukūrus vos vieną šedevrą. Tokios sėkmės istorijos tiesiog verčia suabejoti jų autoryste. Dar ir šiandien yra svarstančių, ar Šekspyras tikrai parašė Hamletą, o Servantesas – Don Kichotą.

Lietuvoje vystomo pilno metro mokslinės fantastikos trilerio „Tabletė #1618“ kūrėja Domantė Urmonaitė kiekvienam būsimam šio filmo žiūrovui užduoda klausimą: o kas jeigu bet kurį talentą būtų galima išsinuomoti, o genialių žmonių sąmonė nėra sutverta tarnauti tik vienam kūnui?

„Tabletė #1618“ pusantrų metų Lietuvoje vystomas projektas, labai greitai virtęs tarptautiniu ir į savo komandą pritraukęs užsienio scenarijaus konsultantus ir Lietuvos prodiuserį: kino gamybos kompanijos „Film Jam“ įkūrėją, prodiuserį, bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentą Stasį Baltakį, kanadietį Džonataną Tamuzą, kurio trumpametražis filmas „Vaikų valgytojas“ buvo nominuotas Oskarui, ir kultinio kino kūrėjo Emiro Kustūricos mokinį italą Džiovanį Robiano. „Toks scenarijus į mano rankas patenka kartą per 4 metus. Neabejoju šio filmo sėkme,“ pirmąkart perskaitęs scenarijų komentavo Džovanis Robiano, šiuo metu dėstantis kiną Italijoje ir Prancūzijoje.

Šią liepą projektas „Tabletė #1618“ buvo pakviestas į du kino industrijai ypač reikšmingus renginius. Perskaičiusi 210 iš viso pasaulio atsiųstų paraiškų Sundance instituto komanda išsirinko 8 ir pakvietė filmo režisierę D. Urmonaitę į Sundance scenarijaus vystymo dirbtuves Italijoje. Iki šiol Sundance instituto susidomėjimą buvo sužadinęs tik vienas lietuvių filmas „Sangailės vasara“ šiemet besąlygiškai triumfavęs Sundance kino festivalyje.

„Sundance scenarijaus kūrybinės dirbtuvės prasidėjo lektorių iš JAV Džoanos Tiukesburės (angl. Joan Tewkesburry), dirbusios su filmais „Nešvilis“ ir „Vagys kaip mes“ bei Erinos Kresidos Vilson (angl. Erin Cressida Wilson), žinomos iš filmų „Sekretorė“ ir „Kloja“, paskaitomis. Po įkvėpiančių pasikalbėjimų gavome daug praktinių užduočių, lengvinančių scenarijaus rašymą bei padedančių atrasti ir identifikuoti specifinius jo vystymo įrankius irmetodus. Patys užsiėmimai ir jų forma buvo netradiciniai: pavyzdžiui, net negalėjome naudotis kompiuteriais ir rašėme tik ranka,“ įspūdžiais iš kelias dienas trukusių kūrybinių dirbtuvių dalijasi D. Urmonaitė.

Po visų paskaitų ir mokymų vyko individualūs susitikimai, kurių metu scenarijaus autoriai kartu su srities profesionalais analizavo savo scenarijus. Tokia patirtis yra ypač naudinga, siekiant kryptingai vystyti scenarijų ir sukurti produktą, orientuotą į pasaulinę rinką. „Sundance instituto dirbtuvės išsiskiria tuo, kad, net joms pasibaigus, jų organizatoriai seka projekto progresą, nusiteikę bet kada pasiūlyti savo paramą ir pagalbą montažo darbuose,“ tikino filmo režisierė ir scenarijaus autorė, po dirbtuvių pradėjusi dirbti su antruoju scenarijaus juodraščiu.

Tablete #1618 plakatas, Autorė – R. Žalalytė

Filmo „Tabletė #1618“ komanda kartu su kino prodiuseriu Stasiu Baltakiu mėnesį užbaigė savo projekto pristatymu Monrealyje (Kanada) vykusioje koprodukcijos mugėje „Frontieres“. Tai – vienintelė tokia mugė, skirta žanrinio kino projektams ir skatinanti bendradarbiavimą tarp Šiaurės Amerikos ir Europos kino industrijų. Renginio organizatoriai kruopščiai atrinko 20 pilnametražinių filmų projektų iš viso pasaulio ir jo kūrėjams suteikė galimybę susipažinti su tais, kas gali padėti turimus scenarijus perkelti į realybę ir kino salių ekranus.

„Pirminis mūsų planas buvo susitikti su 18 kompanijų atstovais. Tačiau dėmesio sulaukėme kur kas daugiau negu galėjome tikėtis. Per keturias dienas susitikome net su 34 kino kompanijomis ir aktorių agentūromis iš JAV, Kanados, Australijos, Prancūzijos, Ispanijos, Airijos bei Rusijos. Net 31 iš jų susidomėjo projektu ir išreiškė norą perskaityti scenarijų. Tai žinomos kompanijos „Dimension Films”, „The Weinstein Company”, „Amazon Studios” dirbusios su tokiais filmais kaip „Nuodėmių miestas“, „Kiti“, „Atkirtis“ ir dar daug kitų,“ apie netikėtą sėkmę Kanadoje atviravo filmo prodiuseris S.Baltakis.

Tai ne pirmas kartas, kai būsimas filmas „Tabletė #1618“ buvo pristatytas investuotojams tarptautinėje erdvėje. Praeitais metais jis buvo atrinktas į kino forumą „Closing the Gap“ ir jau turi projekto veiklą stebinčius potencialius investuotojus, pasiruošusius dalyvauti vėlesnėse filmo kūrimo stadijose. „Tabletės #1618“ filmavimo darbai numatyti 2017 m.

Kadras iš filmo „Viktorija“
„One Films“ archyvas

Kaip Alejandro González Iñárritu „Žmogus-Paukštis“, bet ne fantazijoje, o tikrovėje! Kaip Aleksandro Sokurovo „Rusų arka”, bet dinamiškiau! Šaukė antraštės, pasirodžius vokiečių metų filmu išrinktai Sebastiano Shipperio „Viktorijai“. Vienu kadru net 22 Berlyno lokacijose nufilmuotas pustrečios valandos trileris išties tapo svarbiu įvykiu vokiečių kinematografe – per prestižinius vokiško kino apdovanojimus „Lola“ jis pelnė net 6 statulėles, o Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“. Šiemet „Viktorija“ išrinkta ir geriausiu „Kino pavasario“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu.

Lietuvos kinuose šis įtemptas naktinio Berlyno gyvenimo trileris bus rodomas nuo rugpjūčio 21 d.

Berlyniečiai sakosi ilgai laukę iš tiesų stipraus šiuolaikinio vokiečių filmo, apie kurį garsas nueitų per visą pasaulį. Pasak kino kritikų, nuo tada, kai buvo sukurti šalį garsinantys „Bėk, Lola, bėk“ (Run, Lola, run, Tom Tykver, 1998) ir „Viso gero, Leninai! (Good Bye Lenin! Wolfgang Becker, 2003), prabėgo daug laiko. „Viktorija“ nutraukė šią laukimo grandinę ir pasiūlė autentiškomis emocijomis ir klubine atmosfera pulsuojančią kriminalinę dramą, kurios pagrindinių herojų pora primena šių laikų Bonnie ir Clyde‘ą.

Vienu kadru nufilmuota juosta kino istorijoje – ne naujiena, tačiau filmo autorių pasirinkta forma atsiperka su kaupu. Stebint, kaip įspūdingai „Viktorijos” kamera laviruoja tarp naktinių klubų, pogrindinio kriminalinio pasaulio, susišaudymų su policija, pasijauti taip, tarsi pats būtum atsidūręs įvykių epicentre.

Jokioms užtvaroms ir sienoms nepavaldi operatoriaus Sturlos Brandtho Grøvleno kamera siūlo šiuolaikinę odisėją centrinėmis Berlyno gatvėmis, ji užkelia ant miesto stogų ir leidžiasi į niekada nemiegančius miesto požemius, kol galiausiai įtraukia į patį veiksmo sūkurį.

22 Berlyno lokacijose nufilmuota „Viktorija“ tapo ir techniniu, ir fiziniu išbandymu jį kūrusiai komandai. Iki smulkmenų sustyguotas ir surepetuotas filmas buvo filmuojamas net 3 kartus, kol galiausiai pasirinkta paskutinė versija, geriausioji.

Filmo scenarijus tilpo į 12 puslapių, todėl filmavimų metu nestigo spontaniškumo ir improvizacijų, vystant herojų charakterius daug laisvės buvo palikta aktorių nuožiūrai.

„Mums pasisekė, nes charakterius galėjome plėtoti ir per filmavimus. Viktorija – tikra idealistė. Ji visada atiduoda visa save: kai ji groja pianinu, ji paskendusi muzikoje, kai ji sutinka kažką, kas jai patinka, ji atsiduoda tam jausmui. Man tai buvo įdomiausias filmavimo vienu kadru aspektas: kai kuriuos herojų charakterių niuansus užčiuopėme tik leidę aktoriams improvizuoti ir susidurti vienas su kitu tarsi jie būtų susitikę realiame gyvenime. Nemažai dialogų taip pat atsirado jau filmuojant“,– sakė filmo režisierius Sebastianas Shipperis.

Beje, filmo režisierius pagarsėjo ir kaip talentingas aktorius, vaidinęs filmuose „Bėk, Lola, bėk“ ir „Anglas ligonis“ (Antrhony Minghella, 1996).

Pagrindinė filmo herojė – neseniai iš Madrido į Berlyną atkeliavusi Viktorija (akt. Laia Costa). Dieną ji dirba vietinėje kavinaitėje, o naktimis linksminasi naktiniuose klubuose. Viena naktį, jau beišeinančią iš klubo, ją užkalbina keturi linksmai nusiteikę vietiniai vyrukai ir pasisiūlo parodyti tikrąjį Berlyną. Greitai tarp jos ir vieno iš vaikinų, pravarde Saulė, užsimezga simpatija. Kompanijai linksmai leidžiant laiką ant Berlyno stogų, vienas iš vaikinų sulaukia netikėto skambučio, po kurio smagiai prasidėjusi pažintis virsta mirtinai pavojingu nuotykiu.

Svarbiausiuose vokiško kino apdovanojimuose „Lola“, filmas pelnė apdovanojimus už geriausią filmą, geriausią režisierių, geriausią aktorą bei geriausią aktorių, geriausią operatoriaus darbą ir geriausią muziką.

Filmo „Viktorija“ anonsas:

„One Films“ informacija

Aktorius Kęstutis Jakštas
Fotografas Tautvydas Tarasevičius

Televizijos serialų, kino ir teatro aktorius, režisierius, Kauno muzikinio teatro vyriausias režisierius, o dabar ir filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ blogiukas. Kas jis? Galbūt atspėjote: neprilygstamas Kęstutis Jakštas. Būtent jam buvo patikėtas sudėtingas, įtartinos reputacijos verslininko Aleksandro vaidmuo filme.

„Man teko vaidinti įvairius personažus, bet daugiausiai pakliūna bandito arba kriminalisto vaidmuo. Nepaisant to, gavęs vaidmenį stengiesi viską padaryti maksimaliai gerai. Todėl labiausiai mėgstu TĄ jausmą, kai įveiki savo personažą.“, – savo patirtimi dalijosi K.Jakštas.

Būtent dėl to, kad jis taip puikiai „įveikė“ skrupulų neturinčio Aleksandro personažą ir suvaidino jį nepriekaištingai aktorius kino aikštelėje buvo pramintas lietuviškuoju Tony Soprano. Kęstutis jį priminė ne tik savo stotu, bet ir griežtu personažo būdu.

Kino teatruose lapkričio 13-ąją pasirodysiančioje kriminalinėje komedijoje pagal to paties pavadinimo Žemaitės apsakymo motyvus K. Jakštas atliks pagrindinį blogiuko vaidmenį. Mažame miestelyje, kuriame praktiškai niekas nevyksta, jis surengs jį apmovusio niekšo medžioklę.

„Esu veržlus ir aktyvus, todėl, matyt, man ir atiteko šis vaidmuo. O ir priešingybę vaidinti būtų labai sunku. Šiaip jau nėra lengvų vaidmenų, jeigu nori juos gerai suvaidinti. Ypač kai tenka epizodinis vaidmuo. Aktoriui tai – didelė atsakomybė. Per kelias minutes turi padaryti taip, kad vaidmuo taptų įsimintinas“, – pasakoja aktorius.

Aktorius Kęstutis Jakštas
Fotografas Tautvydas Tarasevičius

Jakšto aktorinis meistriškumas neliko nepastebėtas ir užsienio filmų kūrėjų. Žinomas ir Lietuvoje gerbiamas aktorius vaidino su tokiais kino grandais kaip Džonas Malkovičius, Sergejus Šakurovas, Dmitrijus Nagijevas.

„Kuomet dirbi su gerai žinomais aktoriais, režisieriais, negali sau leisti jokių improvizacijų, viskas vyksta nepaprastai griežtai. Dialoge su Džonu Malkovičiumi, nieks nelaukia antro dublio. Negali sau leisti vaidinti blogai. Darbuose su užsienio kino kūrėjais buvo įvairių iššūkių. Pavyzdžiui, per trumpą laiką išmokti latviškai, angliškai, vokiškai“, – savo prisiminimais dalijosi aktorius.

Kęstutis ne tik aktorius, bet ir režisierius. Tad jis puikiausiai supranta abi barikadų puses. O svarbiausia, tikino jis, šiems skirtingiems poliams rasti bendrą kalbą; „Sunkiausia yra suvokti savo personažą, todėl dažnai vyksta derybos su režisieriumi. Būna smagu, kai aktoriaus ir režisieriaus vizija sutampa“.

Kriminalinę komediją režisuoja rašytojas, aktorius bei režisierius Alvydas Šlepikas bei režisierius Šarūnas Mikulskis. Vienas iš filmo prodiuserių – gerai žinomas aktorius bei TV laidų vedėjas Mindaugas Papinigis.

Lapkričio 13-ąją pasirodysiantis filmas „Kunigo naudą velniai gaudo“ privers juoktis iki ašarų. Jame visu gražumu atsiskleis žmogiškosios vertybės arba kaip susidarius tinkamoms aplinkybėms žmonių „nagai“ užsiriečia į save.

Režisierė Alantė Kavaitė
(asm.archyvo nuotr.)

Rugpjūčio 22 d. 19 val. klube „Artistai“ vyks pirmasis akademinės vasaros mokyklos „Lyčių studijos ir aktyvizmas Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos“ (LYSA) renginys. Visi besidomintys lietuvišku kinu ir kultūra turės progą susitikti su „Sidabrinės gervės“ ir prestižinio JAV festivalio „Sundance“ laureate, „Sangailės vasaros“ režisiere Alante Kavaite.

Menininkės juosta analizuoja Lietuvos kino erdvėje itin retai sutinkamas temas: sudėtingi paauglystės ieškojimai, pirmieji žingsniai suaugusiųjų pasaulyje, homoseksuali meilė ir subtili erotika. Susitikime A. Kavaitė pasakos, iš kur semiasi idėjų savo filmams, kodėl „Sangailės vasaroje“ vaizduojama dviejų merginų meilė, ką reiškia dirbti vyrų dominuojamoje kino industrijoje. Renginio dalyviai galės drąsiai užduoti jiems rūpimus klausimus.

Alantė Kavaitė, prieš susitikdama su Lietuvos LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų) bendruomene, sako, kad šis renginys jai ypač svarbus, nes taip režisierė tikisi grąžinti savo juostą ten, iš kur ji ir kilo: „Man labai svarbu susitikti su šia bendruomene, nes „Sangailės vasara“ jau apvažiavo didelę dalį pasaulio ir toks įspūdis, kad filmas jau yra „pasisavintas“ užsienio LGBT. Pavyzdžiui, Šveicarijoje filmas atidarė „Pink Apple“ festivalį, Izraelyje „Sangailės vasara“ net ir išėjo į kino sales LGBT bendruomenės dėka, Prancuzijoj ir ypač JAV, jis buvo pagrindinis filmas abiejuose San Francisko ir Los Angeles „Outfest“ LGBT festivaliuose. Taigi skubu jį grąžinti ten, iš kur jis kilo“, – pasakoja režisierė.

Kadras iš filmo „Sangailė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Renginį vesianti Tolerantiško Jaunimo Asociacijos pirmininkė Jūratė Juškaitė sako, kad susitikimas labai svarbus ir pačiai bendruomenei, nes filmas – viena iš retai pasitaikančių galimybių pamatyti savo gyvenimo atspindžius didžiajame ekrane: „Tie, kuriems jau pasisekė pamatyti „Sangailės vasarą“ džiaugėsi išvydę veikėjus, panašius į save paauglystėje. Mes taip pat buvome pasimetę, tyrinėjome savo seksualumą, svajojom. „Sangailės vasara“ – viena iš nedaugelio galimybių susidurti su savo gyvenimo atspindžiais lietuviškai kalbančiame ekrane“, – teigia Jūratė Juškaitė.

Lietuvoje gimusi, bet nuo 1992 metų Prancūzijoje gyvenanti A. Kavaitė kaip režisierė debiutavo 2007 metais drama „Laiko garsai“, su kuria dalyvavo daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių kino festivalių. 2015 metais už „Sangailės vasarą“ „Sundance“ filmų festivalyje menininkė laimėjo apdovanojimą kaip geriausia režisierė užsienio šalių vaidybinio filmo kategorijoje. Nuo rugpjūčio 21 d. juostą galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose.

Renginys nemokamas.

Pagrindiniai LYSA užsiėmimai vyks rugpjūčio 24-28 dienomis. Akademine vasaros mokykla siekiama ne tik pagilinti jaunų žmonių lyčių studijų disciplinų žinias, bet ir atkreipti dėmesį į lyčių lygybės įgyvendinimo bei LGBT bendruomenes problemas, skatinti įvairių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą.

Tolerantiško Jaunimo Asociacijos informacija

Kadras iš filmo „Vaikinai“
Festivalio „Kreivės“ archyvas

Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ jau antrus metus kviečia pabaigti vasarą su filmais ir renginiais, pristatančiais LGBT* – gėjų, lesbiečių, biseksualių, translyčių ir kitų neheteronormatyvių žmonių – įvairovę bei kultūrą.

Festivalio rengėjai sako, kad juos įkvėpė didelis pernykščio festivalio lankytojų susidomėjimas ir teigiami atsiliepimai. „Filmų seansai sutraukdavo pilną „Skalvijos“ salę žiūrovų, kartais net ne visi lankytojai tilpdavo. Kiti festivalio renginiai taip pat buvo labai populiarūs, – sako vienas iš organizatorių Augustas Čičelis. – Tai rodo, kad esama didelio poreikio LGBT* bendruomenę ir jų draugus telkiantiems renginiams. Siekiame, kad „Kreivės“ taptų tokia erdve.“

Nauji filmai apie jaunimą ir klasikos retrospektyvos

Rugpjūčio 20–27 d. Vilniaus „Kreivių“ filmų programa siūlo per dvidešimt vaidybinių ir dokumentinių istorijų apie LGBT* žmonių patirtis. „Šiųmetinės filmų programos branduolys – istorijos jaunimui ir apie jaunimą, – sako festivalio organizatorius. – Jauni LGBT* žmonės yra ta visuomenės grupė, kuri ypač kenčia nuo homofobijos, bifobijos ir transfobijos ir kurios balsas, deja, mažiausiai girdimas. Tad programa „Išgirsti“ yra skirta jiems bei tiems žmonėms, kuriems rūpi ar turėtų rūpėti jaunimo gerovė.“

Režisierius Ester Martin Bergsmark, prieš keletą metų viešėjęs Vilniuje, grįžta su juosta „Something Must Break“ apie dviejų jaunų žmonių maištą prieš „ikėjinę“ Švedijos visuomenę. Atidarymo filmas „Dainos Aleksis“ – taip pat apie du paauglius, Aleksis ir jos trans vaikiną Rajeną, kurių draugystė ne visiems atrodo priimtina. Abu filmai pasakoja ne tik apie jaunus žmones, tačiau ir apie translytiškumą. Šiai temai festivalyje taip pat skiriama daug dėmesio. Filmas „Mano vaikas“, pasakojantis apie šeimų, turinčių LGBT* vaikų, patirtis, skiriamas mamos ir tėčiams Lietuvoje, norintiems suprasti ir priimti savo vaikus.

Programoje „Kryptys“ transgresyvusis režisierius Bruce LaBruce perinterpretuoja dvidešimto amžiaus pradžios meilės melodramą juostoje „Mėnulio Pjero“. Dokumentinis-vaidybinis filmas „Ratas“, pelnęs Teddy apdovanojimą Berlyno kino festivalyje, pasakoja apie gėjų judėjimo užuomazgas XX amžiaus vidurio Ciuriche. „Norvegijos trumpikių“ seanse – septynios šmaikščios ir normas laužiančios trumpametražės istorijos iš šiaurės.

„Taip pat labai džiaugiamės galėdami pristatyti nedidelę vokiečių kino grando Rainerio Wernerio Fassbinderio retrospektyvą – keturias kreiviausias jo juostas. Vienoje iš jų, „Laisvės kumščio teisėje“, atliekantį pagrindinį vaidmenį išvysime ir patį režisierių. Festivalį uždarysime išties nepamirštamu „Kereliu“, pačiu paskutiniu Fassbinderio filmu.“

Kadras iš filmo „Something Must Break“
Festivalio „Kreivės“ archyvas

Nuo diskusijų iki vakarėlių

Vilniuje be filmų seansų, kurie vyks kino centre „Skalvija“, „Kreivės“ šiemet taip pat kviečia į diskusijas, kūrybos skaitymus, parodas ir vakarėlius, tokius kaip pernai su „Kreivėmis“ startavęs „k/reivas“.

Projektų erdvėje „Malonioji 6“ bus pristatyta jaunų menininkų, nagrinėjančių seksualumo, lytiškumo, tapatybės temas, paroda. Tarp jų – ir WEARE18 instaliacija „Forever Young“. WEARE18 yra vizualinio-garsinio meno grupė iš dviejų narių – Boyfriend (Vytis Gruzdys) ir Jorge Cruz. 2012 metais internete susitikęs duetas virtualiai dirba tarp Vilniaus ir Čikagos. WEARE18 instaliacija „Forever Young“ yra istorija apie seksą, „rasę“, smalsumą ir aistros keliones.

Toje pačioje erdvėje kitomis dienomis – kreivų tekstų skaitymai ir Gabrielės Labanauskaitės kūrybinės dirbtuvės „Pa-tiriant savo pavidalus“.

Nors, pasak organizatorių, „Kreivės“ yra Vilniaus festivalis, šiemet jis išeis už sostinės ribų. Rugpjūčio 28–29 d. renginiai vyks Kaune, rugpjūčio 30 d. – Šiauliuose, o rugsėjo 4–5 d. – Klaipėdoje. Įėjimas į filmų peržiūras – bent 1 ct. Kiek tiksliai – gali spręsti patys žiūrovai.

Vilniaus LGBT* festivalį „Kreivės“ organizuoja asociacija „In corpore“, bendradarbiaudama su kitomis organizacijomis, iniciatyvomis, aktyvistais bei menininkais.

Jean-Cyril Vadi
AMII archyvas

Rugsėjo 5-10 d. Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius kviečia į scenarijaus rašymo mokymus su prancūzų scenaristu Jean-Cyril Vadi.

Kūrybinės dirbtuvės skirtos scenaristams ir audiovizualinių menų kūrėjams.

Apie dirbtuves

Šešias dienas truksiančiose kūrybinėse dirbtuvėse bus siekiama įtvirtinti scenarijų rašymo įgūdžius ir derinant teorines žinias bei praktines kūrybinio rašymo užduotis sukurti daugiaserijinio filmo scenarijaus juodraštį.

Mokymų metu bus analizuojamos scenarijų kūrimo technikos bei specifinės rašymo taisyklės, diskusinėse grupėse bus kuriami trumpi scenarijai televizijos laidai, performansui, muzikiniam vaizdo klipui, šalies pristatymo klipui, audiovizualiam žaidimui, animaciniam pristatymui ir kt.

Apie lektorių

Jean-Cyril Vadi trejus metus Šiauliuose dėstė prancūzų kalbą bei nuolat dalyvauja Lietuvos ir Prancūzijos kūrybinio bendradarbiavimo projektuose.

J.-C. Vadi kuria vaidmenis teatre ir kine, režisuoja spektaklius bei rašo scenarijus ilgo metro filmams bei internetiniams serialas. Jis nuolat veda įvairaus pobūdžio kino scenarijaus rašymo seminarus bei kursus.

Renginio vieta: Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius (Vilniaus raj. Rukainių sen., Bareikiškių km., Senojo Minsko pl. 92).

Renginys vyks lietuvių kalba.

Registracijos terminas: iki rugsėjo 1 d. Registruojantis prašome atsiųsti gyvenimo aprašymą (CV) ir darbų pavyzdžių adresu info@amiincubator.com. Dalyvavimas dirbtuvėse nemokamas, tačiau dalyvių skaičius ribotas.

AMII informacija

Aktorė Bel Powley
Tauras Films archyvas

Lietuvių kilmės rašytojos Rutos Sepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizacijoje vaidinsianti aktorė Bel Powley rausta nuo jos adresu skriejančių komplimentų. Kino teatruose JAV ir Didžiojoje Britanijoje pasirodžius kol kas ryškiausiam jos filmui „Paauglės dienoraštis“, kino kritikai liaupsina Bel Powley talentą ir žada merginai karjerą aukščiausioje aktorių lygoje.

„Bel Powley pritrenkianti: ji sugeba nepriekaištingai derinti komiškumą su už širdies griebančiu jautrumu“, – giria Peter Travers iš „Rolling Stones“.

„Vogue“ tiki, kad „Paauglės dienoraštis“ taps lūžiu Bel Powley karjeroje, taip kaip filmas „Auklėjimas“ („An Education“) kažkada tapo tramplinu į Holivudą dabar puikiai žinomai filmų „Getsbis“, „Važiuok“, „Toli nuo skubančios minios“ aktorei Carey Mulligan.

„New York Times“ mano, kad Powley „akyse galima matyti tą atvirą žvilgsnį, kurį vaikai turi tol, kol nesusiduria su tikru gyvenimu“

„The Guardian“ rašo, kad į Bel Powley beprotiškai įdomu žiūrėti: „Tai gaivus, labai įvairiapusis vaidmuo“.

Pati aktorė teigia: „Aš noriu ir toliau vaidinti stiprias moteris. Nebūtinai superherojes, bet tokias, kurios iš tikro egzistuoja“.

Herojės Linos vaidmuo romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizacijoje – tobulas šio troškimo išsipildymas. Jaunos merginos, kartu su šeima ištremtos į Sibirą, kovos, brandos ir meilės istorija jau suvirpino širdis daugiau nei 45 šalyse. Lina iš tiesų egzistuoja: knyga parašyta remiantis tremtinės Irenos Saulutės Špakauskienės prisiminimais.

Lietuvai atstovaujantis filmo, kurio darbinis pavadinimas „Pelenai sniege“, prodiuseris Žilvinas Naujokas džiaugiasi Bel Powley įvertinimu: „Neįtikėtinai geros recenzijos tik dar kartą patvirtina, kad mūsų pasirinkimas sėkmingas. Bel bus puiki Lina, O Lietuva galės didžiuotis mūsų filme nusifilmavus tokiai talentingai aktorei“.

„Pelenai sniege“ bus pradėti filmuoti 2016 m. pradžioje. Būsimojo filmo scenarijų parašė Sandanso kino instituto alumnas Benas Yorkas Jonesas. Dramą režisuos lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Marius Markevičius, žinomas kaip filmo „Kita svajonių komanda“ kūrėjas.

Su išsamiomis recenzijomis galite susipažinti čia:

http://www.rollingstone.com/movies/features/bel-powley-sex-drugs-and-a-breakout-star-20150807

http://www.vogue.com/13291151/actress-bel-powley-the-diary-of-a-teenage-girl/

http://www.theguardian.com/film/2015/aug/09/diary-teenage-girl-review-entertaining-insightful-ferociously-confident

http://www.teenvogue.com/story/bel-powley-interview-the-diary-of-a-teenage-girl

Režisierė Alantė Kavaitė
(asm.archyvo nuotr.)

Tarptautinį pripažinimą pelniusios juostos „Sangailės vasara“ režisierė Alantė Kavaitė rugpjūčio 22 d., 19 val., bare„Artistai“, Vilniuje, susitiks su Lietuvos LGBT bendruomene.

Rugpjūčio 21 d. oficialiai Lietuvos kino teatrų ekranuose pradedamą rodyti filmą pristatinėsianti režisierė sako būtinai norėjusi rasti laiko LGBT bendruomenei, nes tikisi taip grąžinti filmą ten, iš kur jis ir kilo: „Man labai svarbu susitikti su šia bendruomene, nes „Sangailės vasara“ jau apvažiavo didelę dalį pasaulio ir toks įspūdis, kad filmas jau yra„pasisavintas“ užsienio LGBT. Pavyzdžiui, Šveicarijoje filmas atidarė „Pink Apple“ festivalį, Izraelyje „Sangailės vasara“ net ir išėjo į kino sales LGBT bendruomenės dėka, Prancūzijoj ir ypač JAV, jis buvo pagrindinis filmas abiejuose SanFrancisko ir Los Angeles „Outfest“ LGBT festivaliuose. Taigi skubu jį grąžinti ten, iš kur jis kilo“, – pasakoja režisierė.

Renginį vesianti Tolerantiško Jaunimo Asociacijos pirmininkė Jūratė Juškaitė sako, kad susitikimas labai svarbus ir pačiai bendruomenei, nes filmas – viena iš retai pasitaikančių galimybių pamatyti savo gyvenimo atspindžius didžiajame ekrane: „Tie, kuriems jau pasisekė pamatyti „Sangailės vasarą“, džiaugėsi išvydę veikėjus, panašius į save paauglystėje. Mes taip pat buvome pasimetę, tyrinėjome savo seksualumą, svajojom. „Sangailės vasara“ – viena iš nedaugelio galimybių susidurti su savo gyvenimo atspindžiais lietuviškai kalbančiame ekrane“, – teigia J. Juškaitė.

A. Kavaitės juosta analizuoja Lietuvos kino erdvėje itin retai sutinkamas temas: sudėtingi paauglystės ieškojimai, pirmieji žingsniai suaugusiųjų pasaulyje, homoseksuali meilė ir subtili erotika. Susitikime režisierė pasakos, iš kur semiasi idėjų savo filmams, kodėl „Sangailės vasaroje“ vaizduojama dviejų merginų meilė, ką reiškia dirbti vyrų dominuojamoje kino industrijoje. Renginio dalyviai galės drąsiai užduoti jiems rūpimus klausimus.

Lietuvoje gimusi, bet nuo 1992 metų Prancūzijoje gyvenanti A. Kavaitė kaip režisierė debiutavo 2007 metais drama„Laiko garsai“, su kuria dalyvavo daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių kino festivalių. 2015 metais už „Sangailėsvasarą“ „Sundance“ filmų festivalyje menininkė laimėjo apdovanojimą kaip geriausia režisierė užsienio šalių vaidybinio filmo kategorijoje. Nuo rugpjūčio 21 d. juostą galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose.

TJA informacija

Kadras iš filmo „Laisvės kumščio teisė“
Festivalio „Kreivės“ archyvas

Ketvirtadienį filmu apie traslytį jaunuolį „Dainos Aleksis“ ir paroda „Vision of Kaos“ prasidėjęs Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ nuo penktadienio kviečia prisiminti, festivalio rengėjų teigimu, kreiviausius vokiečių kino grando Rainerio Wernerio Fassbinderio (1945-1982) darbus.

Šiemet vokiečių kino režisieriui, scenaristui, aktoriui būtų sukakę 70 metų. Tai graži proga dar kartą prisiminti (o kai kam, matyt, atrasti) vieną svarbiausių pasaulyje kino kūrėjų. Pasak kino kritikės Neringos Kažukauskaitės, jo filmai aktualumo nepraranda iki šiol, jie kiekvieną žiūrovą priverčia reaguoti. Kiekvienas čia atras jam rūpimus klausimus.

„R. W. Fassbinderio talentas yra lyg didžiulis, beprotišką spindesį skleidžiantis deimantas, atveriantis begalines žiūrėjimo galimybes ir perpektyvas, – sako kino kritikė. – Jis tobulai atitiko „prakeiktojo poeto“ įvaizdį – kovą su nepakenčiamai netobulu pasauliu pradėjęs nuo kovos su savimi. Neslepiantis savo homoseksualumo, alkoholikas, narkomanas, be galo prieštaringa ir sudėtinga asmenybė. Ir taip pat – visiškas darboholikas, nesuvokiamai greitai statantis filmus, spektaklius.“

Per gana trumpą savo karjerą Fassbinderis sukūrė per keturiasdešimt juostų. Režisierius nuolat keitė savo stilius, pasižymėjo didele žanrų įvairove. Tačiau, N. Kažukauskaitės teigimu, viena nesikeitė jo filmuose – iš mažų, taiklių pastebėjimų ir žmogiškų dramų jis sudėliojo negailestingą XX a. antros pusės istoriją.

„Kai jis mirė, vokiečių spauda rašė: „Mirė mūsų Balzacas“. Ir matyt neklydo – jo kūryba iš tiesų yra „žmogiškoji komedija“. Jis buvo iki galo atviras, nebijojo apsinuoginti (net tiesiogine prasme) savo filmuose, ir to reikalavo iš kitų,“ – sako N. Kažukauskaitė.

Festivalyje „Kreivės“ žiūrovai ne tik galės pamatyti R. W. Fassbinderio filmus „Karčios Petros fon Kant ašaros“, „Laisvės kumščio teisė“, „Trylikos mėnulių metai“ ir „Kerelis“, iš kurių Lietuvos kino teatruose anksčiau buvo rodytas tik pirmasis, tačiau sekmadienį jie taip pat galės pasiklausyti N. Kažukauskaitės paskaitos apie šią išskirtinę kino asmenybę. Kritikė supažindins su pagrindiniais R. W. Fassbinderio kūrybos etapais, svarbiausiais filmais, ryškiausiomis temomis ir nuolatiniais kūrybos bendražygiais, su kuriais jis sukūrė beveik visas savo juostas.

Kadras iš filmo „Viskas yra gamta“
„Kinema“ archyvas

Jei nepasisekė išvažiuoti prie jūros, dar nereiškia, kad visą šią savaitę leisite ieškodami pavėsio. Saulėtą rugpjūčio 26 dieną visi kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami atsigaivinti atgijusiame Kauno radijo gamyklos kiemo baseine.

Nuo pat ankstyvo ryto čia bus filmuojama masinė vaidybinio filmo “Viskas yra gamta” maudynių scena. Taškytis, degintis ir įsiamžinti kartu su legendiniais Lietuvos kino aktoriais – Gražina Baikštyte ir Vytautu Anužiu – galės kiekvienas, į kiemą atsinešęs paplūdimio rūbą.

Kadras iš filmo „Viskas yra gamta“
„Kinema“ archyvas

Maudynių ir filmavimo pradžia – 8 val. ryto. Linksmybės filmavimo aikštelėje  tęsis iki 18 val.

Visi norintys ir galintys šį trečiadienį paversti neeiline vasaros diena kine, kviečiami iš anksto registruotis tinkle Facebook (https://www.facebook.com/events/1458787661094976/) arba susisiekti su kūrybine komanda telefonu +37062754890.

Kadras iš filmo „Viskas yra gamta“
„Kinema“ archyvas

“Tai filmas apie žmogų ir gamtą. Kitaip tariant – apie kiekvieną mūsų ir mūsų skirtingus pasirinkimus visuotino atšilimo kontekste. Trečiadinį Radijo gamyklos kieme filmuosime pagrindinę filmo sceną. Joje dalyvauti kviečiame visus, neabejingus kinui, diskusijai apie planetos likimą ar tiesiog norinčius įdomiai ir smagiai praleisti laiką,” – sako filmo režisierė Gerda Krutaja.

Filma prodiusuoja studija “Kinema”. Šiuo metu vyksta filmavimo darbai.

Aktorė Dovilė Karaliūtė
LRT archyvas

Naujame LRT televizijos sezone netruks naujienų. Viena iš jų – intriguojančio siužeto serialas „Pavojingi jausmai”, kuriame žiūrovai išvys visą būrį puikių aktorių, tarp kurių – Dalius Mertinas, Mykolas Vildžiūnas, Janina Matekonytė, Rimantas Bagdzevičius, Vaida Lisikaitė ir kiti. Didelei kompanijai vadovauja režisierius Raimundas Banionis.

Pagrindinį vaidmenį „Pavojinguose jausmuose” atliks talentinga jaunosios kartos aktorė Dovilė Karaliūtė. Ji įkūnys ką tik žurnalistikos absolventę Gerdą, užkietėjusią kovotoją dėl teisybės. „Tai mergina, vis dar tikinti tikruoju tiesos žodžiu, kovojanti už tikrąją, švariąją žiniasklaidą, – pasakoja pagrindinio vaidmens atlikėja Dovilė Karaliūtė, – nepamenu, kad būčiau mačiusi tokio turinio televizijos serialą Lietuvoje, kuriame būtų atskleidžiama žiniasklaidos virtuvė”.

Prodiuserių kompanija „Videometra” žada, kad jų kuriamame seriale „Pavojingi jausmai” žiūrovai išvys intriguojančią istoriją apie „didelius ir mažus žmones“ bei jų santykius. „Vieni dideli ir turtingi bei įtakingi pasižiūrėjus iš šono, tačiau viduje daug mažesni už atrodančius pilkomis minios pelytėmis, bet apdovanotus vidiniais turtais. Jų nesimato, bet šios vertybės yra pats didžiausias turtas. Pinigai ir cinizmas prieš meilę ir padorumą. Moteriškos gudrybės ir kerai prieš šaltą ir racionalų verslininko protą. Kas nugalės? Gal abu?“ – klausia „Videometros“ komunikacijos vadovė Vaida Skaisgirė.

Dovilė Karaliūtė pasakoja, kad šis vaidmuo ją sudomino dėl savo įvairumo. „Mano atliekamas personažas Gerda, kovodama dėl tiesos, įkūnija daug skirtingų vaidmenų. Man, kaip aktorei, tai pasirodė labai įdomu – personažas turi labai daug spalvų, yra daugiapusiškas”,  –  sako aktorė ir tikina, kad su savo personažu jos yra labai panašios. „Visi to klausia! Žinoma, kad kuriant personažą įdedi savo jausmus, mintis ir patirtį. Taip jis ir gimsta. O mes su Gerda esame labai panašios. Abi – tikros tiesos ieškotojos!”, – sako Dovilė Karaliūtė.

Naujajame seriale pasirodys daugybė žinomų Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių. Pagrindinio vaidmens atlikėja džiaugiasi visa kūrybine komanda. „Kine vyrauja etika, sakanti, kad aktoriai neturėtų bendrauti su operatoriais, stilistais, garso režisieriais ir taip toliau. Tačiau aš su tokia nuomone visiškai nesutinku. Juk dėl bendro rezultato dirbame visi kartu!, –  sako D. Karaliūtė, –  džiaugiuosi, kad visi puikiai sutariame ir atmosfera aikštelėje – nuostabi”.

Naujojo serialo „Pavojingi jausmai” premjera – jau rugsėjo 6 dieną per LRT televiziją!

LRT informacija

Kelionės dažnai asocijuojasi su spontaniškumu bei netikėtais nuotykiais. Visi norime jų patirti, tačiau tikrai ne kiekvienas išdrįsta leistis į kelionę. Kartais viskas, ko reikia yra tik truputis įkvėpimo. O kas gali įkvėpti kelionėms geriau nei įtraukiantys filmai? Juk yra sukurta begalės filmų apie keliones, kuriuos pažiūrėję ir jūs užsikrėsite nuotykių troškimu. Pateikiame sąrašą filmų, kurie neabejotinai įkvėps jus keliauti bei atrasti pasaulį už jūsų namų durų.

„Motociklininko dienoraštis“
„Motociklininko dienoraštis“ yra drama, paremta Ernesto „Če“ Gevaros dienoraščiais, kuriuos jis rašė būdamas dar visai jaunas. Tai istorija apie du medicinos studentus, kurie pasiryžo penkis mėnesius truksiančiai kelionei per Pietų Ameriką, kad pasiektų raupsuotųjų koloniją, buvusią kitapus Amazonės. Šis nuostabus filmas pasakoja ne tik apie nuotykių pilną kelionę motociklais, bet ir leidžia artimiau susipažinti su legendine Ernesto „Če“ Gevaros asmenybe. „Motociklininko dienoraštis“ taip pat pakeri nuostabiu garso takeliu bei nepriekaištingu montažu. Nenuostabu, jog šis filmas yra laimėjęs begalę apdovanojimų.

„Pasiklydę vertime“
„Pasiklydę vertime“ yra itin jautri Sofijos Coppolos juosta. Šis filmas pasakoja apie dviejų visiškai nepažįstamų žmonių – vyro bei moters, patirtis tolimajame Tokijuje. „Pasiklydę vertime“ puikiai atskleidžia žavius kasdienybės sutapimus bei atsitiktinumus, kurių dėka atsiduriame tam tikrose vietose arba susipažįstame su tam tikrais žmonėmis. Būtent atsitiktinumų dėka ir persipina dviejų pagrindinių filmo veikėjų siužeto linijos. Šie žmonės itin skirtingi, tačiau tuo pat metu juos jungia kažkas bendro. Vyriškis yra jau senstantis aktorius, kurį kviečia vaidinti tik reklamose, o moteris – nuobodžiaujanti nuolat užimto fotografo žmona. Šis filmas atskleidžia pačias netikėčiausias situacijas, kurios gali nutikti keliaujant po nepažįstamą šalį.

„Atgal į gamtą“
„Atgal į gamtą“ – itin įkvepiantis filmas. Šio filmo dėka ne tik pajusite nenumaldomą kelionių troškulį, bet ir užsimanysite permąstyti savo gyvenimą bei kasdienybę. Juosta „Atgal į gamtą“ yra paremta tikra istorija. Būtent dėl šios priežasties ji yra dar labiau paveiki. Tai istorija apie jauną vyrą, ką tik baigusį koledžą, tačiau visiškai nematantį savęs gyvenančio pagal šiuolaikinius visuomenės standartus. Jam įdomiau pažinti laukinę gamtą, tad vaikinas išsiruošia savo gyvenimo kelionei, kurios galutinis tikslas – visiškas atsiskyrimas nuo civilizacijos. Savo kelyje vaikinas sutinka pačius įvairiausius žmones bei apgalvoja daugelį dalykų. Šis filmas be galo patiks tiems, kurie nuolatos mąsto apie tikrąją gyvenimo prasmę bei yra pasiryžę ją surasti.

„Viki Kristina Barselona“
„Viki Kristina Barselona“ – idealus filmas tiems, kurie mano, jog kiekviena kelionė – tai potencialus naujas romantinis nuotykis. Būtent apie romantiką bei meilės nuotykius ir sukasi pagrindinė šio Vudžio Aleno filmo siužeto linija. Juostoje pasakojama kaip dvi draugės, nusprendusios praleisti atostogas Barselonoje, sutinka paslaptingą tapytoją. Šis pasiūlo praleisti vasarą visiems kartu, ir merginos ryžtasi šiai aistringai avantiūrai. Tad šis filmas yra ne tik kupinas įvairiausių nuotykių, bet ir leis giliau pažvelgti į dažnai sudėtingus žmonių santykius per humoro prizmę. Taip pat suprasite, jog kelionės yra geriausias būdas geriau pažinti tiek save, tiek kitus.

Nė nepastebėsite kaip avia bilietai atsidurs jūsų kišenėje. Nesibaiminkite, kad nuo kelionės jus atbaidys skrydžio kaina – šiais laikais skrydžiai interetu tokie pigūs, kad jų kaina bus mažiausias jūsų rūpestis. Panaršę internete tikrai surasite krūvą tinklapių, tokių kaip greitai.lt, kuriuose galite be vargo įsigyti pigių bilietų į įvairiausias pasaulio šalis. Kas žino, galbūt mūsų rekomenduojami filmai pasufleruos net konkretų kelionės maršrutą?

Užsakomasis straipsnis

FIPRESCI Warsaw Critics Project

Applications are now open for the 10th FIPRESCI Warsaw Critics Project – a training programme for young critics and film journalists from Central and Eastern Europe coordinated by the Warsaw Film Foundation and FIPRESCI, the International Federation of Film Critics.

This year’s workshop will be held during the 31st Warsaw Film Festival, including the 11th CentEast Film Market, between 9 and 18 October 2015. A group of young critics will be invited to the festival and have a unique opportunity to take part in one of the most prestigious film events in the region, meeting high-profile film professionals and contributing to the deliberation meeting that decides which film is awarded by the festival’s FIPRESCI jury.

With more people writing about film than ever, standing out from the crowd can be increasingly difficult. The Warsaw Project is designed to help participants widen their tastes, to follow their interests, to place their own viewpoint in a broader cultural landscape, to develop their writing skills and self-confidence and to sharpen their critical thinking.

The Project also provides a hands-on experience of attending a film festival in a professional capacity: participants will be pro-active in writing critical and journalistic coverage of the festival under the guidance of world-class professionals, and will be exposed to the realities and opportunities of film journalism.

Participants will work under multiple deadlines, meet and network with fellow professionals, learn how to get their work commissioned by editors and will be encouraged to find new ways to write critically and creatively about the cinema and the world at large. The Project isn’t just designed to encourage an appreciation for films; it is designed to provide participants with a highly reactive breeding ground for intellectual thought as a noble and social enterprise in itself.

The FIPRESCI Warsaw Critics Project is devised and coordinated by British critic Michael Pattison and New Zealand’s Berlin-based critic Carmen Gray. Both are experienced industry professionals, members of FIPRESCI and their regular publications include Sight & Sound, Dazed & Confused, Screen International, The Guardian, Vice, Fandor and others.

Under their guidance, participants will be covering the festival and industry events, delivering film reviews and conducting interviews with directors and filmmakers. They will be encouraged to use their own initiative and will receive constructive, positive feedback about their work. The organizers will team-up with Film New Europe to give more exposure and promote emerging journalistic talents.

Workshops are designed for critics under the age of 30 with proficient skills in written and spoken English. All participants are granted with travel and accommodation grants.

Previous participants have gone on to contribute to major international film publications like Screen International, Indiewire, The Hollywood Reporter and Cineuropa.

Please send your application including CV, self-introduction, and three samples of your published work to fipresci@wff.pl. Deadline: 10 September 2015.

More information HERE

The Busan International Film Festival

The Busan International Film Festival (BIFF), running October 1 – 10, celebrates its 20th edition in 2015. For 18 years, European Film Promotion (EFP) has been supporting intense cultural exchanges between European filmmakers and Korean audiences as well as helping European films find their way onto Asia’s screens. EFP’s programme, Opening Doors, is backed by the Creative Europe – Media Programme of the European Union and participating EFP member organisations.

Thirteen mostly young European film artists travel to Busan with the support of EFP to present a diversity of cinematographic narratives at Asia’s most powerful film showcase. Their stories reflect the impact of ethnic wars, migration, identity and social media on Europe’s societies.

The majority of films have already raised attention at renowned festivals: Babai, the feature debut by Kosovo-born, Germany-based filmmaker Visar Morina won Best Director at the Karlovy Vary International Film Festival. The film tells a father-and-son-story of unwanted economic migrants. Adriano Valerio’s debut film, Banat, has been selected for Venice’s Critics’ Week and will compete for the Flash Forward Audience Award at BIFF: Two lovers have to bridge the gap between Italy and Romania.

Pavle Vučković’s debut, Panama, which screened in Cannes, shows the influence of social media on a young man’s relationship. The Serbian first feature will be released in South Korea following BIFF. Swedish teen drama, Flocking, by Beata Gårdeler intertwines crime, mob mentality and internet revenge. Flocking was awarded the top prize in the Generation 14plus section of this year’s Berlinale.

Grozny Blues by Nicola Bellucci from Switzerland was introduced in Locarno and follows a few people around the war-torn Chechnyan capital of Grozny. Dalibor Matanic’s drama, The High Sun, screened in Cannes at Un Certain Regard, looks back at another cruel ethnic war in former Yugoslavia in the 1990s. Croatian actor Goran Marković will introduce the film to BIFF audiences.

The woodlands-based fantasy horror, The Hallow, is the feature debut of British visual artist and pop promo director Corin Hardy. The Irish film, Viva, by Paddy Breathnach is set in Cuba and focuses on eighteen year old Jesus, who struggles to find his true identity.

Please see the full film list below.

Due to its increasing importance, EFP has developed a strong presence at the Asian Film Market:
in tandem with Unifrance films, EFP is inviting a growing number of European sales companies to take part in an enlarged Umbrella Booth from October 3 – 6. Regularly attending companies, such as TrustNordisk from Denmark, Westend Films from the UK and Wide from France, have already registered with EFP, some new companies will come on board as well. The companies may also take advantage of EFP’s Film Sales Support (FSS). Beneficiaries will be announced later in September.

Drama Series Days

After a successful start in February this year, Berlinale’s industry platform – the European Film Market with its Berlinale Co-Production Market division – will continue to host the “Drama Series Days” in 2016, set to take place on February 15 and 16. The initiative’s first edition was met with much enthusiasm by both the film and the television industries and resonated internationally in an increasing awareness that the best in new serial drama has a home in Berlin.

With a panel programme, market screenings and a number of networking events, the “Drama Series Days” in 2016 will offer further opportunities to strengthen connections within the rapidly developing network of the European and international television industries, in cooperation with partners such as Film- und Medienstiftung NRW and the Series Mania Co-production Forum in Paris.

New in 2016, high-quality documentary series will be introduced as part of the “Drama Series Days”’ screenings and events programme, which will cater also to the growing interest and attendance of documentary industry representatives at the EFM’s platform „Meet the Docs“.

The Berlinale Co-Production Market will once again present a choice of about six hand-picked international drama series projects looking for co-producers and financial backers.

And Berlinale Talents – the annual summit and networking platform of the Berlin International Film Festival – will also join the “Drama Series Days” initiative again, hosting a range of talks and discussions with acclaimed drama series experts.

The “Drama Series Days” are a vibrant specialized platform welcoming creators, buyers, sales agents, producers, commissioning editors and financial backers of high-quality drama to meet and present new serial content.

Andrius Užkalnis
Fotografas Algis Kriščiūnas

Gal jie išprotėjo: pasiūlė Užkalniui recenzuoti naują lietuvišką serialą. Man, kuris nežiūri televizijos apskritai, ir juo labiau serialų. Na, gerai, aš mačiau pusę serijos „Moterys meluoja geriau“, ir tada supratau, kodėl aš nežiūri lietuviškų serialų. Mano supratimas apie lietuviškus serialus yra toks pat, kaip apie laidą „Duokim garo“ – aš negaliu patikėti ne tuo, kad jie yra, o tuo, kad juos kažkas vis dar žiūri.

Kas paprastai yra lietuviškas serialas? Įprastai klaiki, neorganiška, blogai režisuota ir kapota vaidyba, iki blogumo nuvalkiotos tos pačios miestų lokacijos ir kaimo šiukšlynai su suklypusiomis trobomis ir kaimiečiais, kurie yra kaip paimti iš dokumentikos „24 valandos“. Palauk, bet jie ir yra iš ten paimti.

Ir blogi dialogai. Baisūs, blogi dialogai, rašyti kaip su nugara, ir dar blogiau suvaidinti – taip žmonės nekalba.

Serialo pirmoji frazė irgi gerai nenuteikia. „Tau gyvent atsibodo, asile?“, klausia Mindaugas Papinigis, vos nepartrenkęs automobiliu praeinančio pavėpusio pagrindinio veikėjo, kuris skausmingai primena pokario lietuviškus filmus apie nelaimėlius sodžiaus drovuolius, kuriems paskui nusišypso laimė klojime padūkti su kokia miesto tuštute ir jie pradeda pasitikėti savimi (nežinau, ar buvo toks siužetas pokario metais, bet turėjo būti), ir toje frazėje yra viskas, kas bus tame filme: geriau, negu kituose lietuviškuose serialuose, bet tai ne Holivudas.

Ar galima žiūrėti? Pirmąjį epizodą pažiūrėjau ir nenumiriau. Serialas sumaišo arba dar sumaišys standartinius elementus – bjaurią staugiančią, akis vartančią, viskuo nepatenkintą mergą, dirbančią bjauriame bare, žioplius bloguose darbuose, atsilupusius vyresnio amžiaus giminaites ir vidutinio amžiaus moteris, kurios bus (kai pasirodys seriale) garantuotai rašytos iš gyvenimo: būtų nusivylusios namų šeimininkės, bet jos ne namų šeimininkės, o dirba bloguose darbuose ir yra niekam neįdomios, net ir savo debilėms draugėms, kurios savo ruožtu irgi niekam neįdomios. Dar yra groteskiški banditai ir bus užguiti, uždrožti ir apgailėtini diedai, turbūt irgi rašyti iš gyvenimo. Jie, jeigu ką, irgi niekam neįdomūs.

„Ką, nežinai, kad nuo sausio pas mus jau euras“, klausia idiotišką klausimą, siejantį serialą su aktualijomis Astos Baukutės personažė, ir supranti, kad blogesnės aktorės lietuviškoje audiovizualinėje produkcijoje nėra, negali būti, ir tikrai nebus. Ji taip blogai vaidina, kad net nemoka suvaidinti poteriaujančios puskvaišės kaimo bobelės. Iš jos tikriausiai net telefoniniai sukčiai negalėtų atimti pinigų, nes ji nerastų artimiausio Lukoilo ir nenuneštų ten pinigų.

Klebonas ten atrodo irgi blogai, bet Baukutė yra blogiau. Šį serialą galima žiūrėti vien dėl to, kad pamatytum, kaip blogai vaidina Baukutė. Pavadinti tai „klojimo teatru“ reikštų įžeisti klojimo teatrą ir mokyklos dramos būrelio vaidinimus. Apie šią aktorę galima pasakyti: taip blogai, kad net yra gerai.

Ar verta žiūrėti serialą dėl ko nors kito? Tai žinoma. Greitas, energingas montažas ir tikrai neblogas kameros darbas, netingiai sudėlioti planai ir paveikslai neleidžia akiai pavargti. Garso takelis geresnis už vidutinį lietuvišką serialą (kas nėra kažin kaip daug, bet ką jau čia, vis tiek geriau) ir yra tam tikras gaivumo pojūtis, kas lietuviškai televizijai jau yra gerai. Žmonės, aš pažiūrėjau visą ištisą epizodą! Negali būti taip jau labai blogai.

Serialą taip pat verta žiūrėti bent jau dėl Mindaugo Papinigio, kuris nesunkiai, viena ranka ištraukia ir išgelbėja bet kokį siužetą, netobulą dialogą ir savo neeiliniu talentu užmaskuoja režisūros klaidas, jei tokių būna.

Taip kad pažiūrėkite. Tai nebus geriausias šio sezono serialas pasaulyje. Bet Lietuvoje ir vieniša kukli ramunė, praspraudusi galvą tarp dilgėlių, piktžolių ir usnių, gali atrodyti visai gražiai.

Andrius Užkalnis

Videometra informacija

Aktorius Denisas Kolomyckis Portugalijoje

Šią vasarą režisieriaus Romo Zabarausko („Porno melodrama“, „Streikas“) ilgo metražo filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ filmavimai tapo tikru iššūkiu pagrindiniam filmo aktoriui Denisui Kolomyckiui. Portugalijoje gyvenantis menininkas pasidalino įspūdžiais, kaip dirbdamas Lietuvoje numetė devynis kilogramus ir atrado naują gyvenimo būdą. „Sportavau tris mėnesius pasiruošimo filmavimams metu. Ėjau į „Impulsą“, stebėjau savo mitybą, aktyviai leidau laisvalaikį“, – apie tai, kaip pavyko pasiekti tokių rezultatų, pasakojo aktorius Denisas Kolomyckis.

Be to, filmavimo metu, kaip ir visi komandos nariai, aktorius atsisakė mėsos ir pieno produktų – laikėsi

Aktorius Denisas Kolomyckis. Fotografas Tomas Kurkinas

veganiškos dietos. Nors pripažino, kad toks iššūkis iš pradžių išgąsdino, tačiau išbandžius šią dietą ir daugiau apie ją sužinojus, aktorius liko įkvėptas pokyčiams. „Šis iššūkis mane paskatino tęsti aktyvų gyvenimo būdą, sportuoti bei toliau dažnai maitintis veganiškai“, – teigė Denisas Kolomyckis.

Negana to, dėl šio filmo aktorius išmoko vairuoti ir du kartus persidažė plaukus: juoda spalva filmavimams, ir priešinga, šviesia spalva po filmavimų, siekdamas atsiriboti nuo sukurto vaidmens.

Po filmavimų Denisas Kolomyckis grįžo į Portugaliją, kur jau kelis metus kartu su savo vaikinu vadovauja kultūros organizacijai „Raizvanguarda“, o taip pat neseniai pradėjo pirmininkauti Portugalijos lietuvių bendruomenei. Įkvėptas teigiamų pokyčių, Denisas kartu su „Raizvanguarda“ organizacija įkūrė nedidelę fermą gyvūnams priglausti.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ filme Denisas suvaidino patį Romą Zabarauską, kuris kartu su savo meksikiečiu vaikinu Carlos (Adrian Escobar) padeda gerai draugei, aktorei Indrei (Irina Lavrinovič) pabėgti iš Lietuvos po to, kai ji nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Filmas Lietuvos ekranuose turėtų pasirodyti 2016-ais metais.

Kadras iš filmo „Stebuklai“

Rugsėjo pradžioje Lietuvos kino teatrus pasieks šviesus, ironiškas ir nepaprastai jautrus italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Stebuklai“ (2014). Praėjusiais metais Kanų kino festivalyje Didįjį žiuri prizą pelniusį filmą kino gurmanai galėjo išvysti Tarptautinio Kauno kino festivalio programoje, o nuo šių metų rudens filmas pristatomas Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės ir Klaipėdos auditorijai.

„Stebuklai“ nulekia į nuošalų Italijos kampelį, kuriame gyvenanti šeima iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti savo susikurtame pasaulyje. Toli nuo beprotiško tempo, politinių intrigų bei visa gožiančio kapitalizmo, vis dar klesti natūralaus gyvenimo įpročiai bei vertybės. Pagrindinė herojė dvylikametė Dželsomina, rūpinasi trimis jaunesnėmis seserimis bei drauge su užsispyrusiu tėvu Volfgangu prižiūri bičių ūkį. Ji yra ne tik svarbiausia darbininkė ūkyje, bet ir paauglė ieškanti savo vietos pasaulyje, tikrinanti santykius su tėvais ir aplinkiniais.

Tuo tarpu tvirtą gyvenimo viziją turintis tėvas priešinasi viskam, kas yra naujoviška, taip mėgindamas apsaugoti šeimą nuo artėjančios „pasaulio pabaigos“. Ir iš tiesų, idilės pabaiga atrodo kaip niekad arti, kuomet paaiškėja, kad pagal naujausius Europos sąjungos teisės reikalavimus teks arba modernizuoti ūkį, arba visiškai atsisakyti natūraliosios bitininkystės verslo. Finansinių sunkumų kamuojamai šeimai jaunoji Dželsomina mato vienintelę išeitį – dalyvauti groteskiškame televizijos konkurse, kurį veda gražioji fėja (akt. Monica Bellucci), „Tradiciškiausa ūkininkų šeima“ ir laimėti krūvą pinigų.

Režisierė Alice Rohrwacher filmą apibūdina kaip išgalvotą istoriją su autobiografiniais elementais, „tai filmas apie gyvenimą kaime, apie ypatingą tėvo meilę dukroms, apie ilgesį niekada neturėto sūnaus, apie gyvūnus ir apie mažučius televizoriuje gyvenančius žmones“. Pats filmo pavadinimas tarsi nurodo į kiekvieno gyvenime vykstančius mažus stebuklus, kuomet vaikams bręstant, jų pasaulis ima skleistis už įprasto ir jaukaus namų židinio ribų. Žengiant iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį neišvengiama įtampa ir konfliktai, tačiau tik taip įmanomi didieji gyvenimo atradimai.

Kaita – reiškinys, apimantis tiek praeitį, tiek dabartį ir ateitį – apibūdina ir šį magišką pasakojimą apie žmonių santykius, brandą, komercializacijos ir autentiško buvimo santykio groteską.

Filmas „Stebuklai“ („Le Meraviglie“,  rež. Alice Rohrwacher, 2014) rodomas:

Vilniuje  – kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ nuo rugsėjo 4 d.
Kaune – kino teatre „Romuva“ nuo rugsėjo 4 d.
Marijampoloje – kino teatre „Spindulys“ nuo rugsėjo 11 d.
Panevėžyje – kino teatre „Garsas“ nuo rugsėjo 4 d.
Klaipėdoje – KEPA nuo spalio 6 d.

Akimirka iš Cinema Fragile video haiku
TARP archyvas

Poeziją ir audiovizualinį meną apjungiantis festivalis „TARP“ šiemet rugsėjo 15–19 dienomis vyks Vilniuje. Dešimties metų jubiliejų skaičiuojantis ir tarpdisciplinės poezijos tradicijas puoselėjantis festivalis smalsiems žiūrovams ir klausytojams pristatytas spektras renginių, laviruojančių tarp poezijos, muzikos, instaliacijų, video haiku dirbtuvių, fotografijos parodų, gyvo garso koncertų ir performansų, kuriuose be Lietuvos atlikėjų dalyvaus ir kviestiniai užsienio svečiai: Alessandro Bosetti (Italija), Gudrun Gut (Vokietija), Rosen (Didžioji Britanija), Vul Vulpes (Estija), SHE‘S A SHOW (Danija) ir Ondřej Buddeus (Čekija).

Pirmasis festivalio „TARP“ renginys įvyks rugsėjo 15 d. (antradienį) 11.00 – 17.00 val. Prancūzų kultūros centre. Jame vaizdo menininkų kolektyvas „Cinema Fragile“ (Katia Viscogliosi ir Francis Magnenot) ves video haiku dirbtuves. Į nemokamas dirbtuves, kurios vyks anglų ir prancūzų kalbomis, būtina registracija, kuri vyks iki rugsėjo 10 d. adresu info@tarpfest.lt (nurodant vardą, pavardę, elektroninį paštą). Dirbtuvių dalyviams reikės turėti išmanųjį telefoną arba filmuojantį fotoaparatą bei nešiojamąjį kompiuterį su vaizdo montavimo programa. Užsiėmimo metu kūrėjai su dalyviai leistis į vaizdų medžioklę po Vilniaus senamiestį, o po jos grįžę per kelias valandas sumontuoti savo video haiku, kurių premjeros įvyks jau kitą dieną, rugsėjo 16 d. 18.30 val. Prancūzų kultūros institute.

„Cinema Fragile“ projektas yra sudarytas iš poetinių esė, kino eilėraščių, eksperimentinės beletristikos, potyrių dokumencijos, kitaip tariant – literatūros ir kino susirašinėjimų. Šie susirašinėjimai audžiami iš atsitiktinių tekstų, atvirukų, namuose įamžintų vaizdų, atsitiktinai rastų bei pačių nufilmuotos vaizdo medžiagos ar viešų archyvų. Šis video haiku projektas įsipina į festivalio „TARP“ šių metų temą – „TARPinės būsenos“, gimstančią iš skirtingų medijų, paskirų sąlyčio taškų ir juslių, delikačių patyrimų ir įtartinai (ne)patikimų prisiminimų. Pačių „Cinema Fragile“ kūrėjų teigimu, jų kuriami filmai yra trapioji kinematografija: „Mes juos vadiname trapiais todėl, kad jie remiasi trapiomis korespondencijomis, atsiranda iš delikačių empirizmų, klesti keistuose atminties soduose. Mes naudojame ne savo sukurtą vaizdo medžiagą, o rastą interneto archyvuose, namų vaizdo įrašuose, nes į šią medžiagą galime žiūrėti kaip į tai, ką ji iš tikrųjų sako, o ne į tai, kam ji buvo sukurta. Dėl tos pačios priežasties mes taip pat daug filmuojame be jokio konkretaus tikslo, kad įrašus panaudotume vėliau, beveik kaip rašytojai naudoja žodžius. Jie yra kaip mūsų žodynas.“

Šiemet festivaliui dalinę paramą suteikė Lietuvos kultūros taryba. „TARP“ partneriai ir rėmėjai: Goethes institutas Lietuvoje, Danijos ambasada, Prancūzų kultūros institutas, Čekijos Respublikos ambasada, Biuro Literackie (Lenkija), „Liberated Words“ (Anglija), restoranas „KINZA“, viešbutis „eLoftHotel“, „Kirtimų kultūros centras“, renginių organizatorius „Sha:TRI:Ah“ ir kiti. Daugiau informacijos ir festivalio programa – www.tarpfest.lt.