Vasaros media studijos’15 dalyviai Donato Savicko nuotrauka

Pastarosiomis savaitėmis Nida buvo virtusi didžiule filmavimo aikštele. 25 studentai iš 9 šalių į septynioliktąjį kartą vykstančias tarptautines kūrybines dirbtuves „Vasaros media studija“ (ang. „Summer Media Studio“) buvo susirinkę tam, kad per dvi savaites sukurtų vaidybinį ar dokumentinį trumpo metro filmą. Procesas buvo labai intensyvus: pirmas dienas studentai klausėsi teorinių paskaitų apie montažo filosofiją, kurias kino meno studentams ir jauniesiems šios srities profesionalams dėstė lektoriai Kristina Buožytė, Tomas Rugys ir Rufat Hasanov, tada vyko trumpametražių filmų filmavimo ir montavimo darbai. Šiomis dienomis vyksta filmų baigiamieji darbai, kuomet tvarkomas garsas, koreguojamos palvos, o prodiuseriai rūpinasi filmo viešinimo reikalais.

„Man labai džiugu, kad filmų temų ratas kasmet plečiasi. Dažniausiai kūrybinių dirbtuvių metu dominuoja vaidybinis kinas, bet savo vietą atranda ir dokumentika. Paprastai romantinius ar humoristinius vaizdelius šiemet papildė žaidimo su likimu, psichologinės prievartos ir socialinės temos. Filmai bus labai įvairūs savo žanrais, stiliais, temomis, tad kviečiu visus atvykti į viešą jų peržiūrą ir patiems tuo įsitikinti“, – į rytoj vakare Nidoje vykstančias filmų premjeras kvietė „Vasaros media studijos“ vadovė, kino režisierė Inesa Kurklietytė. Ji taip pat prisipažino, kad su dideliu džiaugsmu stebėjo kaip kūrybiškai dienomis ir naktimis tarptautinės filmų komandos vykdė filmavimus ir kaip atsidavusiai jos dabar dirba prie filmų baigiamųjų darbų. „Čia mes dirbame ne dėl rezultato, o dėl proceso, kuris yra įkvepiantis, intriguojantis, mokantis. Dirbtuvių dalyviai išbando savo jėgas, mokosi iš geriausių profesionalų, o pabaigoje – dar turi ir sukurtą savo kino filmą. Taigi „Vasaros media studija“ yra lyg tramplinas į kino pasaulį“, –- teigė Inesa Kurklietytė.

Vasaros media studija’15 Donato Savicko nuotrauka

Rytoj, liepos 2 d. 18 val., Nidos kultūros centro „Agila“ kino salėje pristatomų filmų idėjos bus pačios įvairiausios: nuo mirtinų žaidynių paplūdimyje ar nepavykusių pasimatymų kopose, iki muzikos suvestų žmonių ar kačių, kurios karaliauja marių įlankoje. Šešių trumpametražių filmų premjeros bus viešos, į jas kviečiami visi Neringos gyventojai ir svečiai. Po kino seanso geriausi filmų kūrėjai bus apdovanoti skulptoriaus Algirdo Kuzmos sukurtomis skulptūromis, simbolizuojančiomis vieną iš Neringos simbolių – žuvį.

„Vasaros media studijos“ organizatorius – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba prie LR Kultūros ministerijos ir LR Mokslo ir Švietimo ministerija. Projekto partneriai – „National School of Theatre and Film Arts“ (Bulgarija), „Latvian Academy of Culture“ (Latvija), „Helsinki Metropolia School of Applied Sciences“ (Suomija), draugai – „Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius“ (AMII), „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, „Nidos Meno kolonija“, „Vilniaus dailės akademija“, Neringos miesto savivaldybė ir UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Co“. Daugiau informacijos apie „Vasaros media studiją“ rasite čia: www.summermediastudio.lt

„Vasaros media studijos“ 2015 video anonsas:

„Vasaros media studijos“ informacija ir nuotraukos

Kadras iš filmo „Sugar Man“
„Studio Nominum“ archyvas

Liepos 24 d. kino ekranuose žiūrovus pasieks labai laukta premjera, daugiau nei 30 kino apdovanojimų visame pasaulyje pelnęs legendinis filmas „Sugar Man”.

„Sugar Man“ laimėjo ne tik pačius prestižiškiausius kino prizus – „Oskarą“, BAFTA, Sundance, JAV Režisierių Gildijos, Amsterdamo (IDFA), Maskvos, Göteborgo, bet ir buvo vienas iš tų retų pavyzdžių, kai sutapo ir kino festivalių žiuri, ir paprastų žiūrovų nuomonės.

„Sugar Man“ – tai muzikinis docu-detektyvas, pasakojantis apie XX a. septintojo dešimtmečio amerikiečių muzikos atlikėją Sixto Rodriguez‘ą, kuris, išleidęs du albumus, iškart išnyko iš muzikos pasaulio dėmesio lauko net nesulaukęs jokio pripažinimo JAV. Tuo metu nežinomu būdu kelios jo plokštelės atsirado Pietų Afrikos Respublikoje ir jo dainos, jam to nė nežinant, tapo kultinės ir sukėlė pirmą dainuojančią revoliuciją.

Pietų Afrikoje žmonės buvo šventai įsitikinę, kad  Rodriguez‘as – žymus ir mėgiamas  visame pasaulyje, o tai, jog jo naujų dainų nebegirdėti,  sukėlė daugybę įvairių versijų ir spėliojimų – vieni sakėsi matę, kaip jis neva koncerto metu nusišovė, kiti – girdėję, jog jis pasirodymo metu susidegino, treti pasakojo, jog jis atsiskyrė ir išėjo gyventi į vienuolyną.

Du prisiekę Rodriguez‘o gerbėjai iš PAR nusprendžia pagaliau išsiaiškinti tiesą: kas atsitiko su jų herojumi, pakeitusiu jų ir valstybės likimą. Pirmiausia, jie nustemba sužinoję, kad JAV niekas apie jį net nėra girdėję. Ar jis tikrai miręs ir kaip tai įvyko? Pietų Afrikoje prasidėjusi tikra detektyvinė istorija ir jos atomazga pranoko net lakiausios vaizduotės pieštus piešinius.

Filmas gavo ir pirmą krikštą Lietuvoje – jis buvo pripažintas žiūroviškiausiu filmu „Kino Pavasaryje“. Net buvo juokaujama – „Nematei Sugar Man – nebuvai Kino Pavasaryje“. Tad sulaukęs didelio pripažinimo ir įvertinimo, „Sugar Man“ lieka kino ekranuose, kuriuose pasirodys jau nuo liepos 24 dienos.

Filmo anonsas:

„Studio Nominum“ informacija

Režisierius Donatas Ulvydas ir LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydoas Paleckis
LRT archyvas

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) tapo kuriamos kino juostos apie pilietinį ir kultūrinį pasipriešinimą Lietuvoje oficialiu partneriu.

Filmas „Emilija“ žiūrovus pasieks Lietuvai labai svarbiu metu – ruošiantis minėti Valstybės atkūrimo šimtmetį. Filmas bus rodomas visuose Lietuvos kino teatruose. Vėliau LRT pasidalys filmu su savo žiūrovais ir ateityje saugos jį savo archyvuose.

LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio teigimu, LRT vienas pirmųjų pradeda ruoštis iškilmingiems Valstybės šimtmečio minėjimo renginiams.

„Mums ypač svarbu, kad 2018-aisiais, švenčiant reikšmingą Lietuvai datą, savo žiūrovams rodysime režisieriaus Donato Ulvydo kino juostą „Emilija“. Neabejoju, kad filmas, pasakojantis apie lietuvių kovą už laisvę, bus įdomus įvairioms kartoms. Ir tiems, kurie puikiai prisimena masines demonstracijas Laisvės alėjoje, Kaune, yra dalyvavę kultūriniame pasipriešinime okupaciniam režimui, ir jaunajai žiūrovų kartai, kuriai už laisvę kovoti nebereikėjo, bet jie ją ypač saugo ir brangina, kaip pamatinę mūsų tautos ir kiekvieno asmens teisę“, – sako R. Paleckis.

Pasak filmo režisieriaus D. Ulvydo, užsienyje labai dažnai pirmaujančios pasaulio televizijos investuoja į nacionalinį kiną. Įprasta, kad garsiausiuose filmų festivaliuose geriausius filmus pristato tokios televizijos, kaip BBC ar „Arte“.

„Mums labai smagu, kad LRT prisijungė prie lietuvių kino kūrėjų komandos ir tapo filmo „Emilija“ bendražygiu. Juo labiau kad ši kino juosta pasirodys artėjant šimtmečio minėjimui ir pasakos apie tas pačias vertybes, kuriomis grindžiama Nacionalinio transliuotojo misija – žodžio, pažiūrų, asmens laisvė ir tiesos sakymas“, – kalba D. Ulvydas.

Vieno visų laikų populiariausių lietuviškų filmų „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius D. Ulvydas filmą „Emilija“ kuria drauge su šiemet prestižiniame „Sundance“ (JAV) kino festivalyje apdovanoto filmo „Sangailės vasara“ prodiusere Živile Gallego.

Kadras iš filmo „Man dvim keli“
„Lithuanian Shorts“ archyvas

Sekmadienį prasidėjusio 23-iojo tarptautinio Curtas Vila do Conde filmų festivalio programoje – išskirtinė lietuviška programa. Specialioje festivalio dalyje, pristatančioje Europos kiną, šiemet mūsų šalį reprezentuos penkios naujausios trumpametražės juostos. Filmų peržiūra įvyks šįvakar šiaurės Portugalijos mieste Vila do Conde.

Festivalis Curtas Vila do Conde laikomas vienu svarbiausiu kino ir kultūros renginių Portugalijoje, kurio metu pristatoma didelė šiuolaikinių trumpametražių filmų iš viso pasaulio įvairovė.  Be konkursinių ir specialiųjų trumpų filmų programų, festivalis rengia ir unikalius kino ir muzikos pasirodymus – šiemet didžiausias dėmesys skiriamas Šiaurės Amerikos grupei „Lambchop”. Retrospektyvinėje programoje ryškiausi prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux’o filmai, o laukiamiausiu festivalio filmu įvardijamas Miguelio Gomes’o trijų dalių „Arabiškos naktys“, kuris šių metų tarptautiniame Kanų kino festivalyje susilaukė itin didelio pasisekimo. Curtas Vila do Conde filmų festivalis didžiuojasi ir jo metu vykstančia trumpametražių filmų muge „Mercado da Curta Metragem”. Ši mugė skirta filmų pirkėjams, pardavimo agentams, prodiuseriams, platintojams ir kitiems kino industrijos atstovams iš viso pasaulio.

Tradicija jau yra tapusi ir speciali tik europietiškus filmus pristatanti programa – Europos kino panorama.  Šioje programoje kasmet ypatingas dėmesys yra skiriamas vis kitoms šalims „viešnioms”. Šiemet pristatomos specialiosios programos iš septynių Europos valstybių – Slovėnijos, Olandijos, Vokietijos, Graikijos, Rumunijos, Lenkijos ir – jau antrą kartą šiame festivalyje – Lietuvos.

Festivaliui Curtas Vila do Conde, bendradarbiaujant su lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts”, šiais metais bus pristatyta speciali lietuviškų trumpų filmų programa „Lithuanian Panorama 2014-2015″. Šioje programoje žiūrovai turės galimybę išvysti penkis lietuviškus trumpametražius filmus – „Triukšmadarys” (rež. Karolis Kaupinis), „After Rave” (rež. Kamilė Milašiūtė), „Apytiksliai” (rež. Vytautas Plukas), „Man dvim keli” (rež. Marija Kavtaradzė), „Dembava” (rež. Laurynas Bareiša). Į festivalį pakviesti ir patys filmų atstovai, kurie jau šiandien pristatys mūsų šalį reprezentuojančius darbus. Šios programos pristatymą Curtas Vila do Conde festivalyje iš dalies remia Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.

Geriausio filmo Pants on Fire komanda
SMS’15 nuotrauka

Liepos 2 d. vakarą Nidos kultūros centro „Agila“ kino salėje įvyko tarptautinių kino kūrybinių dirbtuvių „Vasaros media studija“ (ang. „Summer Media Studio“) metu sukurtų šešių trumpametražių filmų premjeros ir geriausiųjų kino kūrėjų apdovanojimai. Viešame filmų rodyme, kuriame dalyvavo Nidos gyventojai ir svečiai, buvo parodyti keturi vaidybiniai, vienas dokumentinis ir vienas filmas apie patį kino filmų kūrimo procesą, vadinamasis „making of‘as“. Parodytų filmų idėjos buvo pačios įvairiausios: nuo mirtinų žaidynių paplūdimyje ar nepavykusių pasimatymų kopose, iki muzikos suvestų žmonių ar kačių, kurios karaliauja marių įlankoje. Į filmų rodymą susirinkę žiūrovai kartu buvo ir teisėjai, įvertinę ir nusprendę kurie jaunieji kino kūrėjai yra geriausi. Ceremonijos metu laureatai buvo apdovanoti skulptoriaus Algirdo Kuzmos sukurtomis skulptūromis.

„Vasaros media studija 2015“ laureatų sąrašas:

Geriausias garso dizaineris – Joni Rajainmaa už filmą „Concordia“ (rež. Ville-Veikko Niemelä);

Geriausias operatorius – Odeta Riškutė už filmą „The Sea“ ( rež. Tasos Giapoutzis);

Geriausia prodiuseris – Maria Čornij už filmą „The Sea“ (rež. Tasos Giapoutzis);

Geriausias montažo režisierius – Nadya Prakhova už filmą „Making Of Summer Media Studio 2015“ (rež. Albinas Kirkilas);

Geriausias režisierius – Domas Petronis už filmą „Pants on Fire“;

Geriausias filmas – „Pants on Fire“ (režisierius Domas Petronis,  prodiuserė Aistė Kalčytė, operatorius Sean Corbett, Operatoriaus asistentai Linas Žiūra ir Nadya Prakhova, apšvietėjas Ričardas Rutkauskas, garso dizaineriai Mantas Vaicekiūtis ir Gediminas Sudnikavičius, montažo režisierius Domas Petronis);

Filmo video anonsas:

Specialus Neringos savivaldybės apdovanojimas už geriausiai atskleistą Kuršių nerijos ir Neringos kurorto kraštovaizdžio unikalumą – „Cats of Amber Bay“ / „Marių katės“ (rež. Eglė Burbaitė)

Filmo video anonsas:

„Labai džiugu pagaliau pamatyti dirbtuvių metu sukurtus filmus didžiajame ekrane. Filmai buvo labai įvairūs savo žanrais, stiliais, temomis, jų įgyvendinimo būdais. Čia, Nidoje, per dvi savaites Europos kino studentai ir jaunieji kino profesionalai galėjo pasitikrinti savo jėgas – kiek jie gali tapti lyderiais, kiek jų idėjos yra paveikios ir įdomios. Tarptautinės filmų kūrėjų grupės nebuvo iš anksto susiformavę, jos buvo sukurtos čia atsitiktiniu būdu ir lyderiais tapo nebūtinai tie, kurie dominuoja kitur, todėl kad visi čia atvyksta kaip balti popieriaus lapai. Dirbtuvių metu kasmet bandome praplėsti profesijų ratą ir supratimą apie jas, nes kur gi kitur, jei ne „Vasaros media studijoje“ galima išbandyti visus savo talentus. Ir jaunieji kino profesionali šiemet tai darė jau septynioliktąjį kartą“, – po apdovanojimų ceremonijos teigė „Vasaros media studijos“ vadovė, kino režisierė Inesa Kurklietytė.

Vasaros media studijos lektoriai
SMS’15 nuotrauka

Kino kūrimo procesas, vykęs dvi savaites, buvo labai intensyvus: pirmas dienas studentai klausėsi teorinių paskaitų apie montažo filosofiją, kurias dėstė lektoriai Kristina Buožytė, Tomas Rugys ir Rufat Hasanov, tada vyko trumpametražių filmų filmavimo, montavimo darbai ir galiausiai – filmų baigiamieji darbai. Projekte dalyvavo 25 studentai iš 9 šalių. „Vasaros media studijos“ organizatorius – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba prie LR Kultūros ministerijos ir LR Mokslo ir Švietimo ministerija. Projekto partneriai – „National School of Theatre and Film Arts“ (Bulgarija), „Latvian Academy of Culture“ (Latvija), „Helsinki Metropolia School of Applied Sciences“ (Suomija), draugai – „Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius“ (AMII), „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, „Nidos Meno kolonija“, „Vilniaus dailės akademija“, Neringos miesto savivaldybė ir UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Co“. Daugiau informacijos apie „Vasaros media studiją“ rasite čia: www.summermediastudio.lt

„Vasaros media studijos“ informacija ir nuotraukos

Žmogus Vielabraukis plakatas

Prieš kelis mėnesius spaudoje pasirodę pranešimai apie naujosios kartos bandomuosius troleibusus „Dancer“ netruko sulaukti ypatingo dėmesio ne tik visuomenėje, bet ir kino kūrėjų tarpe. Ateities transporto prototipu susižavėjusi trumpametražio filmo “Žmogus Vielabraukis” komanda šiuo metu derasi su UAB “Vėjo projektai” dėl itin modernaus bandomojo troleibuso panaudojimo filme.

Bandomasis „Dancer“ troleibusas sukurtas iš ilgus metus UAB „Kauno autobusai“ tarnavusio „Škoda 14Tr“. Jame pakeista važiuoklė, perdaryta elektrinė pavara, jos valdymas, transformuotas techninis ir interjero dizainas. Mokslininkai siekė sukurti ekologišką, ekonomišką ir patrauklią transporto priemonę, kuri sunaudotų kuo mažiau elektros energijos. Kolkas gamintojai savo naująjį kūrinį dar vadina „laboratorija ant ratų“, mat prototipo dar laukia bandomieji važiavimai, privaloma techninė patikra, sąnaudų bei eksploatavimo galimybių apskaičiavimas bei dizaino pakeitimas, jei būtų nuspręsta patvirtinti serijinę gamybą.

Nenuostabu, kad prototipas sukėlė tokį didelį projekto “Žmogus Vielabraukis” komandos susidomėjimą – trumpametražis filmas pasakos apie troleibusų parko inžinierių, susiduriantį su naujosios kartos technologijomis ir analizuos priešpriešą tarp žmonių, tikinčiu absoliučiu progresu ir tų, kurie atmeta bet kokio pokyčio reikiamybę. Filmo kūrėjai juokauja, jog prieš aktualijas visad stengiasi būti žingsiu priekyje – idėja gimė prieš vienerius metus, dar nežinant, jog mokslininkai dirba su „DANCER“ projektu . Tačiau ar filme vistik bus naudojamas modernusis prototipas, prodiuserių teigimu, priklausys nuo to, ar pavyks surinkti trūkstamas lėšas minios finansavimo platformoje kickstarter.com , kurioje šiuo metu atvira filmo paramos kampanija, truksianti iki liepos 13d. 23:59. Mainais už paramą filmui, kūrėjai siūlo unikalių suvenyrų iš Vilniaus pirmojo troleibusų parko, asmeninę padėką filmo titruose bei daugelį kitų malonių staigmenų.

Filmą galite paremti sekdami nuoroda http://kck.st/1C2uD8G .  Trumpametražio filmo “Žmogus Vielabraukis” gamybą remia Lietuvos kino centras. Gamybą vykdo VŠĮ DANSU FILMS (LT) ir NAFTA FILMS OÜ (EE). Filmavimo darbai numatomi 2015 m. liepos pabaigoje, filmo premjera – pirmajame 2016 m. ketvirtyje.

Kadras iš filmo „Meistras ir Tatjana“
„Just a Moment“ archyvas

Sekmadienį Armėnijos mieste Jerevane prasidėjo 12-asis tarptautinis Jerevano filmų festivalis “Golden Apricot”, kuriame liepos 16 dieną dokumentinių filmų konkursinėje programoje varžysis ir režisierės Giedrės Žickytės ilgametražis dokumentinis filmas “Meistras ir Tatjana”. Tai jau antroji tarptautinė filmo kelionė po itin sėkmingo starto Lietuvoje – šiais metais jis apdovanotas keturiomis “Sidabrinėmis gervėmis”, pagrindiniu Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) prizu “Ąžuolas” ir pagrindiniu Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizu.

Jau nuo pirmųjų metų “Golden Apricot” festivalis garsėja išskirtiniais svečiais. Šiais metais tarp festivalio žiūrovų minimos ir dviejų garsių aktorių pavardės – viena žymiausių italų kino ekrano žvaigždžių Ornela Mutti ir legendinė Nastassja Kinski, dirbanti su tokiais režisieriais kaip Romanas Polanskis, Wimas Wendersas, Francis Fordas Coppola.

Filmas “Meistras ir Tatjana” pasakoja legendinio lietuvių fotografo Vito Luckaus gyvenimo ir meilės istoriją. Namuose Vitas laikė gyvą liūtą. Aplinkiniai šį žmogų vadino vikingu, kopijavo jo manieras, išvaizdą, žavėjosi, stebėjosi, pavydėjo, bijojo, perpasakodavo būtas ir nebūtas istorijas. Su fotoaparatu jis išmaišė visą Sovietų Sąjungą. Vilniuje gyveno su gražuole žmona Tatjana ir jie tapo vieną ryškiausių 7‐ojo dešimtmečio porų. Ne mažiau ryškūs buvo ir jų namai – visada pilni vaišių, svečių iš tolimiausių pasaulio kampelių ir pokalbių iki aušros. Vitą Luckų prarijo aistra meilei, tiesai ir fotografijai.

Genialaus kūrėjo gyvenimo ir aistringos meilės istorija Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 16 dieną. Filmo išleidimą lydės kūrybinės grupės kelionė po šalies miestus ir miestelius.

„Emilija“ filmavimo aikštelėje
Astos Martinonytės nuotrauka

Jau kelias savaites režisierius D. Ulvydas su savo kino komanda Vilniuje ir Kaune filmuoja naujausią kino juostą „Emilija“, kuri žiūrovus kino teatruose pasieks, rengiantis minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

„Šios kino juostos filmavimas pats savaime tampa nepaprastu reiškiniu. Didžiulėse masinėse scenose sutiko filmuotis tūkstančiai žmonių, jaučiame didžiulį visų palaikymą. Nuoširdžiai dėkojame už pakantumą tiems, po kurių langais ar šalia gatvėje vyksta filmavimo darbai. Kadangi filmuojame autentiškose vietose Vilniuje ir Kaune, žmonių supratingumą vertiname kaip didelį indėlį į kino apie Lietuvai svarbius įvykius kūrimą“, – sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.

„Emilija“ filmavimo aikštelėje
Astos Martinonytės nuotrauka

Anot režisieriaus, filmas, nukelsiantis žiūrovus į masinių demonstracijų sūkurį aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį, pirmiausia kalbės ne apie priespaudą, bet apie laisvę. Laisvę, kurią net slogiais sovietiniais laikais kiekvienas laikė savo prigimtine ir pamatine teise. Tą įrodo įvykiai Kaune, kai po Romo Kalantos susideginimo į gatves protestuoti prieš okupacinį režimą, negalvodami apie galimas represijas, susirinko tūkstančiai žmonių. Spontaniškas protestas tapo laisvės išraiška ir jos šaukliu. O Laisvės alėja – nepaprastai tikslia įvykių metafora.

„Emilija“ filmavimo aikštelėje
Astos Martinonytės nuotrauka

Minioje buvę studentai, pensininkai, medikai, žemdirbiai, teisėjai, siuvėjai ar aktoriai susibūrė vieno tikslo vardan – nusikratyti užmestą jungą. Iš to meto archyvinių nuotraukų žvelgia minia šviesių veidų, kiekvienas jų – atskira istorija, liudijanti to laiko tragizmą.

„Mus domina jaunų žmonių gyvenimo dramos, vykusios laikmetyje, kuriame nuolat reikėjo rinktis tarp tiesos ir melo. Tarp meilės, išdavystės ir atleidimo,“ – sako filmo režisierius.

Pagrindinė filmo herojė, neseniai studijas baigusi būsima aktorė Emilija gauna paskyrimą dirbti Kauno dramos teatre. Anksti likusi našlaite, jauna mergina didmiestyje ir garsiame jo teatre mėgina kabintis į gyvenimą. Tačiau čia, užgesus rampos šviesoms, gyvenimas visiškai ne toks, apie kokį ji svajojo. Čia vyks kova ne tik už idėjas, bet ir už būvį. Savo kelyje ji sutiks ir tų, kurie pasirašę sutartį su velniu – už priekabą mėšlo ar šoninės gabalą puotaus prie vieno stalo su ciesoriumi, nors tuo metu ant plauko kybos kolegų likimai, o gal ir gyvybės. Pati Emilija, į teatrą atsinešusi didžiąją savo gyvenimo paslaptį, bus priversta priimti sunkiausią savo gyvenimo sprendimą.

„Emilija“ filmavimo aikštelėje
Astos Martinonytės nuotrauka

„Pagrindinių filmo herojų siekis – laisvai mylėti, kurti ir sakyti tiesą – taps ne tik didelės laimės, bet ir tragedijos pamatu. Tačiau tik laisvas žmogus tiek anais, tiek šiais laikais gali būti savo gyvenimo šeimininku. Jis gali apsispręsti, ką daryti: kentėti ar kovoti. Be išlygų tikėti idėja, mylėti tėvynę ar mylimąjį. Net tada, kai mylėti užginta“, – sako D. Ulvydas.

Vieno visų laikų populiariausių lietuviškų filmų „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius D. Ulvydas „Emiliją“ kuria kartu su šiemet prestižiniame Sundance (JAV) kino festivalyje apdovanoto filmo „Sangailės vasara“ prodiusere Živile Gallego.

Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films“ kartu su „Ulvyds“.

Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Jau netrukus D. Ulvydo komanda pristatys filme pagrindinius vaidmenis kuriančius aktorius, o dabar fotogalerijoje – pirmosios akimirkos iš filmavimo aikštelės (nuotraukos Astos Martinonytės).

Kadras iš filmo „Namo“ („Back“). Filmo kūrėjų archyvas.

Režisierė Gabrielė Urbonaitė ir jos komanda „Indiegogo“ minios finansavimo platformoje renka pinigus naujam trumpametražiam vaidybiniam filmui „Namo“ („Back“) ir kviečia prisidėti Lietuvos kino mylėtojus.

Tai – Gabrielės diplominis darbas Emersono koledže Bostone (JAV), bet jo filmuoti Gabrielė grįžo į Lietuvą.

„Namo“ pasakoja apie Ievą, 22-ejų metų aktorę, kuri grįžta į gimtąjį Vilnių iš Los Andželo. Per pirmąsias dvylika valandų Vilniuje Ieva susiduria su tuo, kaip jos namai – žmonės ir pats miestas – pasikeitė. Ji susitinka su mama ir draugais, kurie įsivaizduoja Ievą kaip sėkmingą aktorę, o Ameriką – kaip galimybių šalį. Tik savo buvusiam vaikinui Tadui Ieva atskleidžia, kad jos lūkesčiai neatitiko realybės, kad ji jaučiasi pasimetusi ir netikra dėl ateities.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė G. Urbonaitė gerai pažįsta pagrindinės herojės išgyvenimus: „Man buvo šešiolika, kai pirmą kartą išsikrausčiau gyventi į užsienį, į JAV. Prisimenu, kad buvo sunku prisitaikyti prie naujos vietos ir kultūros, bet turbūt dar sunkiau po metų sugrįžti namo, į Lietuvą, ir suprasti, kad Vilnius nebėra toks pats, kokį prisimenu, kai jį palikau, ir kad aš jame nebesijaučiu tokia sava kaip anksčiau.“ Jaunoji režisierė pastebi, kad dalinasi šiuo buvimo „tarp“ jausmu su daugeliu kitų emigrantų. „Namo“ – tai mano bandymas konkrečia vienos merginos istorija kalbėti apie emigraciją ir grįžimą iš jos, apie žmogaus troškimą priklausyti konkrečiai vietai, turėti namus, ir tuo pačiu metu supratimą, kad jokia vieta nelieka nekintanti“, – mąsto ji.

Aktorė Severija Bielskytė. Filmo kūrėjų archyvas

Ankstesnis G. Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 m. trumpametražis vaidybinis filmas, buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje ir JAV.

„Namo“ projektas buvo tarp devynių iš viso pasaulio atrinktų trumpametražių filmų projektų „Berlinale Talents Short Film Station“ dirbtuvėse Berlyne. Ten režisierė vystė filmo scenarijų ir „pičingo“ (pitching) metu pristatė projektą kino industrijos profesionalų grupei.

Filmo herojus įkūnys jaunosios kartos aktoriai: Severija Bielskytė, Šarūnas Zenkevičius, Eglė Lekstutytė, Petras Kuneika, Dainius Jankauskas ir kiti. Pagrindinės herojės mamos vaidmenį atliks „Keistuolių teatro” aktorė Viola Klimčiauskaitė.

Daugiau apie kompaniją sužinoti ir filmą galite paremti čia: http://igg.me/at/backthefilm

Projekto pristatymas:

Filmą prodiusuoja kompanija „Apricot Films“ (prodiuseriai Ieva Bužinskaitė ir Jonas Špokas).

Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kūrėjų archyvas

Liepos 18-ą dieną pasibaigs tris savaites trukęs naujo Romo Zabarausko filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ filmavimas. Paskutinės pamainos išvakarėse filmo režisierius ir pagrindiniai aktoriai pasidalino įspūdžiais iš filmavimo aikštelės. Tai – reta proga juos sutikti, nes visi trys „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ aktoriai gyvena „pabėgę“ iš Lietuvos: aktorė Irina Lavrinovič kuria Briuselyje, menininkas Denisas Kolomyckis Portugalijos Gois miestelyje kartu su savo vaikinu vadovauja menininkų namams, o pietietis Adrian Escobar gyvena tolimoje Meksikoje.

Filmo užmojis – papasakoti išgalvotą istoriją apie patį Romą Zabarauską (akt. Denisas Kolomyckis). Homoseksualus režisierius padeda savo draugei, kino aktorei Indrei (akt. Irina Lavrinovič) pabėgti iš Lietuvos, po to kai ji nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Kartu į kelionę Romas Zabarauskas pasiima savo meksikietį vaikiną Carlos (akt. Adrian Escobar).

„Tai bus provokuojantis filmas, sekantis 90-aisiais JAV klestėjusio Naujojo Žydro Kino tradicija. Tuo metu į AIDS krizę reagavę radikalūs LGBT aktyvistai ir kūrėjai siekė ne pritapti prie visuomenės, o ją pakeisti“, – teigė R. Zabarauskas. Kiek filme realių faktų, režisierius paliks spręsti patiems žiūrovams.

Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kūrėjų archyvas

Prie „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ filmavimų simboliškai prisijungė žinomi dainininkai Justė Arlauskaitė-Jazzu ir Vaidas Baumila. Justė kuria šiuolaikinio meno kuratorės, o Vaidas – policininko personažus. Daugiau informacijos apie šiuos vaidmenis kol kas neatskleidžiama.

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ finansuojamas pačių filmo gerbėjų surinktomis lėšomis. Gruodžio mėnesį minios finansavimo portale „Kickstarter“ šiam tikslui buvo surinkta 20,886 JAV dolerių suma. Birželio 10 dieną bendradarbiaujant su gyvūnų teisių organizacija „Tušti narvai“ surinkti dar 3,590 JAV doleriai, skirti filmavimo komandos veganiškam iššūkiui paremti.

Sugar Man“
„Nominum“ archyvas

1970–1971-aisiais Jungtinėse Valstijose Sussex Records įrašų studijoje pasirodė dvi Detroite gimusio meksikiečių kilmės muzikanto ir poeto Sixto Rodriguezo plokštelės „Cold Facts“ ir „Coming from Reality“. Daugelis tuo metu pranašavo talentingam muzikantui didelę sėkmę. Ja neabejojo ir pirmojo Rodriguezo albumo prodiuseriai, muzikantai Mike‘as Theodore‘as ir Dennisas Coffey, atradę Rodriguezą viename prirūkytame Detroito bare grojantį atsukus publikai nugarą. Jie įkalbėjo drovųjį bardą ateiti į įrašų studiją ir padėjo jam įrašyti dainas, kurios turėjo pavergti amerikiečių širdis. „Aš prodiusavau daugelio garsių atlikėjų, tokių kaip Peteris Framptonas ar Jerry Lee Lewisas, pačius didžiausius hitus, bet niekada nesu dirbęs su tokiu talentingu menininku kaip Rodriguezas“, – viename interviu prasitarė ir antrojo albumo „Coming from Reality“ prodiuseris Steve’as Rowlandas.

Deja, nutiko visai priešingai. Abiejų vienas po kito pasirodžiusių albumų, į kuriuos talentingas 28-erių muzikantas sudėjo pažeidžiamiausiam JAV socialiniam sluoksniui priklausančio emigrantų sūnaus ir indėnų palikuonio patirtį, amerikiečiai neišgirdo. Ir kaipgi galėjo, kai, pasak jų autorinių teisių sergėtojo Clarence‘o Avant‘o, dar vadinamo Juodosios muzikos krikštatėviu, Amerikoje buvo parduotos vos 6 (!) plokštelės. Po penkerių metų Sussex Records bankrutavo, jos turtas ir įrašai atsidūrė kitų rankose arba nežinia kur. Tik gerokai vėliau, jau pradėjus narplioti šį precedento neturinį muzikinį detektyvą, paaiškėjo, jog kažkuriame Niujorko sandėly kažkas buvo atradęs užsimetusį Rodriguezo albumų tiražą ir išvežęs jį į Australiją, kuri entuziastingai priėmė amerikiečių nepastebėtą bardą. 1979 ir 1981 metais Rodriguezas surengė du sėkmingus turus atokiajame žemyne, tačiau ši tėvynainio sėkmė amerikiečių ausų nė nepasiekė.

Tuo tarpu anglosaksiškame populiariosios muzikos versle jau karaliavo Bobas Dylanas, Ericas Claptonas, Catas Stivensas, Simonas ir Garfunkelis, „Rolling Stounes“, „Led Zeppelin“. Tuo metu į nemirtingumo Olimpą jau buvo įkopę ir 27-erių klubo nariai, Rodriguezo bendraamžiai – Janis Joplin, Jimis Henrixas ir Jimas Morrisonas, su kaupu atliepę tuomečio maištaujančio amerikiečių jaunimo lūkesčius. Koją Rodriguezo sėkmei galbūt iš dalies pakišo ir dešimtmečiu anksčiau pradėjusio karjerą Bobo Dylano populiarumas. 1970-aisiais ne savo pavarde iškilęs muzikantas jau buvo išleidęs 10 albumų, parašęs tokias antikariniais himnais tapusias dainas kaip „Blowin‘ in the Wind“ ar „The Times They are Changing‘“. Abiejų atlikėjų muzikinio ir poetinio braižo panašumas buvo akivaizdus, Dylano pavyzdys neabejotinai turėjo įtakos Rodriguezui. Bet kam Amerikai antrasis Dylanas? Kas gi susidomės muzikantu meksikietiška pavarde? Meksikiečių muzikai, patyrusiojo Avant‘o žodžiais, tuomet šansų Amerikoje nebuvo.

„Niekada nesupratau, kodėl jis netapo žvaigžde“, – praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams prasitarė prodiuseris Rowlandas, negalėjęs paaiškinti, kodėl nė viena iš 25-ių įsimenančių, uždegančių, socialiai jautrių ir kartu išmintingų dainų neįstrigo JAV klausytojams į širdį ir liko visiškai nežinomos iki pat 2012-ųjų, kai ekranuose pasirodė dokumentinis švedų režisieriaus Maliko Bendjelloulo filmas „Searching for Sugar Man“, laimėjęs daugiau nei 30 garbingiausių kino apdovanojimų, tarp jų JAV kino akademijos „Oskarą“, Britų kino ir TV akademijos BAFTA, JAV Režisierių gildijos, Sundance, Amsterdamo, Maskvos ir kitų festivalių prizus.

Kadras iš filmo „Sugar Man“
„Studio Nominum“ archyvas

Tapo pranašu svetimame krašte

Ir kas galėjo tikėtis, kad savame krašte nenuskambėjusios dainos kitame Žemės pusrutulyje, Pietų Afrikos Respublikoje, kuri iki pat 1990-ųjų politinėmis, ekonominėmis, humanitarinėmis sankcijomis buvo izoliuota nuo pasaulio dėl baltųjų vyriausybės vykdomos apartheido politikos, taps maištaujančio Pietų Afrikos jaunimo sąžinės balsu ir judėjimo prieš apartheidą garso takeliu? Kaip teigiama, atsitiktinai į šalį įvežta plokštelė pateko į tinkamas rankas ir buvo žaibiškai išpopuliarinta. Kitaip tariant, viena po kitos buvo pradėtos štampuoti piratinės Rodriguezo albumų kopijos, kurios, pasak liudininkų, atsidūrė beveik kiekvienuose Pietų afrikiečių namuose šalia Bitlų, Simono ir Garfunkelio, Leonardo Coheno geriausių dainų albumų. Parduotų plokštelių skaičiumi Rodriguezas pralenkė net Elvį Presley ir energinguosius Rolingus.

Prisiekusiu gerbėju jaunystėje tapo ir Stephenas Segermanas, vėliau plokštelių ir garso įrašų parduotuvės Keiptaune savininkas, kuris pirmą kartą Rodriguezo protesto dainas išgirdo tarnaudamas savo šalies kariuomenėje. „Rodriguezo muzika mums buvo tai, kas Vietname kariavusiems vaikinams buvo Hendrixas ar „The Doors“. Iš Džimio ir Džimo, dar karui nesibaigus, liko tik šlovė. Anksti mirusio dainininko aureolę Sixtui arba Jėzui Rodriguezui prikabino ir Pietų afrikiečiai. Logikos šiame mite, regis, buvo – juk dainininko, kurio albumai Pietų Afrikoje ir keliose kaimyninėse šalyse skambėjo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, nė vienas gerbėjas taip ir nebuvo matęs anei girdėjęs gyvai iki pat 1998-ųjų.

Iš tos nežinios ir sklandė įvairūs gandai, populiariausi iš jų, kad Rodriguezas, nusivylęs publika, susidegino, pasak kitų, nusišovė tiesiog scenoje, arba kad apako, kai pirmoji dainininko žmona, keršydama už neištikimybę, jam šliūkštelėjo į akis sieros rūgšties. Turbūt nereikia nė sakyti, kad pačiam dainininkui nei šie gandai, nei faktai ir skaičiai, kad jo plokštelių Pietų Afrikos Respublikoje parduota daugiau nei pusė milijono ir jos tapo platininės, nebuvo žinomi. Visą gyvenimą itin kukliai vertęsis, menkai apmokamus fizinius darbus dirbęs indėnų kraujo turintis amerikietis, kurio muzikinė karjera JAV nutrūko net ir neprasidėjusi, apie tai nė sapne nesapnavo…

Kadras iš filmo „Sugar Man“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Bet tūkstantmečių sandūroje po pasaulį pasklido internetas

Ir du Rodriguezo gerbėjai – minėtas garso įrašų parduotuvės savininkas ir jo bendramintis žurnalistas Craigas Bartholomeo Strydomas nutarė sužinoti, kas toks iš tiesų buvo Sixtas arba Jėzus Rodriguezas, kur jis gyveno ir kas jam galėjo nutikti. Ar tikrai jis miręs ir kaip iš tiesų tai įvyko? 1996 metais Craigas Bartholomeo pradeda paieškas internete, tačiau dideliam žurnalisto nustebimui paaiškėja, kad apie tokį žmogų internete nėra jokių duomenų! Ar gali būti, kad svečioje šalyje legendiniu tapęs muzikantas būtų visai nežinomas likusiame pasaulyje, juo labiau – savame krašte.

„Tai buvo nuostabiausia ir pati įspūdingiausia reali istorija, kokią tik kada buvau girdėjęs, beveik archetipinė pasaka, – sakė Rodriguezo paslaptį atskleidusio dokumentinio filmo „Searching for Sugar Man“ režisierius, alžyriečio ir švedės sūnus Malikas Bendjelloul. – Ji fantastiška. Joje yra visko – žmogiškumo, muzikos, prisikėlimo ir detektyvo elementų.“

Legendinis, 30 pačių garbingiausių pasaulio kino apdovanojimų ir milijonus žiūrovų į sales pritraukęs filmas kino teatruose jau nuo šios savaitės penktadienio liepos 24 d.  Filmą platina  Arūno Matelio kino studija Nominum.

„Emilija“ filmavimo aikštelėje
Astos Martinonytės nuotrauka

Režisieriaus Donato Ulvydo kino komanda jau dešimtą parą filmuojanti naujausią filmą „Emilija“, šiandien Kauno zoologijos sodo gyventojams nuvežė po filmavimo likusius 150 kg kaulų. „Šiandien vienai filmo scenai buvo naudojami iš kaimo ūkininko pirkti kiaulienos šonkauliai, kuriuos po filmavimo norėjome paaukoti geram tikslui. Pagalvojome, kad švieži kaulai gali praversti Kauno zoologijos sodui. Jo darbuotojai patikino, kad mūsų perduota dovana galės mėgautis smulkieji plėšrūs gyvūnai, kaip vilkai, lapės, lūšys ir kiti. O mes būsim nors tiek prisidėję prie zoologijos sodo gerovės“, – sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.

„Kine dažnai specialiai vienai ar kitais scenai būna perkamas maistas, bet dailininkų apdorotas, dažnai jis būna nebetinkamas ne tik aktoriams valgyti kadre, bet ir kažkam dar naudoti. Šiuo atveju, kaulai buvo švieži, dailininkų nepaliesti ir nekilo ranka juos tiesiog utilizuoti,“ – sako filmo dailininkė Sigita Šimkūnaitė.

Lapė
Filmo kūrėjų archyvas

„Emilija“ – kruopštuos pasiruošimo reikalaujančių scenų filmas, jame – daug dailininkų įdirbio, kuriant ypatingus vizualinius efektus, renkant autentišką praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rekvizitą. „Bet mes žinome, kad kino kūrime dailės departamento žmonės mažiausiai žavisi lengvais sprendimais. Sudėtingos filmo scenos leidžia dailininkams nežaboti savo fantazijos“, – sako Ž. Gallego.

Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films“ kartu su „Ulvyds“.

Asociatyvi nuotrauka
AVAKA archyvas

AVAKA, administruojanti audiovizualinių kūrinių autorių ir gamintojų teises, šį mėnesį atliko Kompensacinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais paskirstymą kino ir televizijos prodiuseriams. Paskirstant atlyginimą buvo remiamasi visuomenės tyrimu, kuris atskleidė kokius kūrinius žmonės per praėjusius metus kopijavo į įsigytas tuščias laikmenas ar įrenginius.

„Tyrimo duomenys nenustebino – apie pusę kopijuojamų audiovizualinių kūrinių sudarė kino filmai, toliau – TV serialai, muzikiniai klipai bei TV laidos. Atsižvelgiant į tokias tyrimo proporcijas ir buvo paskirstytas atlyginimas, tiesa kol kas tik prodiuseriams“ – sakė AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas. Atlyginimas filmų ir televizijos kūrinių autoriams, atstovaujamiems AVAKA, bus paskirstytas ir išmokėtas iki šių metų pabaigos, išsprendus techninius klausimus bendradarbiaujant su kita autorius atstovaujančia asociacija.

Pranešimus, apie priskaičiuotą kompensacinį atlyginimą, prodiuseriai jau gauna nuo šios savaitės pradžios, o atlyginimas jų sąskaitas pasieks artimiausiu metu. AVAKA kviečia visus kino ir televizijos kūrėjus kreiptis į asociaciją bei pasirūpinti, kad visi kūriniai būtų registruoti asociacijoje ir išmokėtas priklausantis atlyginimas. Su asociacija AVAKA susisiekti galite el. paštu info@avaka.lt arba tel.: 8 (620) 52877.

AVAKA informacija

Filmo „Emilija“ filmavimas, Filmo kūrėjų archyvas

Pirmą kartą nusifilmuoti lietuviško kino masinėse scenose užsiregistravo virš dviejų tūkstančių savanorių. Tokio žmonių susidomėjimo ir palaikymo sulaukė režisieriaus Donato Ulvydo filmuojama naujausia kino juosta „Emilija“. Vakar Kaune Laisvės alėjoje visą dieną vyko masinių scenų filmavimas. „Iš dviejų tūkstančių savanorių pakvietėme filmuotis per penkis šimtus žmonių. Esame be galo dėkingi kiekvienam iš jų už parodytą pasitikėjimą filmo idėja ir mumis. Iki filmavimo pradžios tik spėliojome kokia publika susirinks. Bet tai, kas įvyko vakar dieną – pranoko visus lūkesčius. Žmonės, atėję filmuotis masinėje eitynių scenoje spinduliavo tokią teigiamą energiją ir laisvės idėją, kad negalėjai netikėti tuo, ką jie daro įsijungus kameroms. Jiems pradėjus skanduoti laisvės šūkius – verkė ne tik praeiviai, bet ir kino komandos nariai. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje patyrėme tokį jausmą. Net dabar prisiminus, oda nueina pagaugais. Todėl noriu nusilenkti prieš juos. Tai buvo kažkas daugiau, nei tik kino kūrimas,“ – sako režisierius Donatas Ulvydas.

Filmas „Emilija“ žiūrovus nukels į Kauną aštuntajame dešimtmetyje, kai po Romo Kalantos susideginimo, į gatves išėjo tūkstančiai žmonių ginti savo laisvę. Anot filmo kūrėjų, tai bus epas, pasakojantis apie žmogiškąsias dramas visiems lietuviams sunkiame laikmetyje, kai žmonėms tekdavo rinktis tarp prisitaikymo ir orumo, tarp melo, išdavystės ir tiesos.

Patikėję filmo idėja, du mėnesius žmonės masiškai registravosi filmavimui. Filmavimo aikštelėje galima buvo sutikti žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų. Buvo savanorių, kurie specialiai filmavimui atskrido į Kauną, nors jau daugelį metų gyvena svetur, buvo net išeivijos lietuvių, šiuo metu viešinčių tėvynėje. Garsūs menininkai, studentai, skautai, ateitininkai, Kauno politinių kalinių ir tremtinių organizacijos nariai, tautinių ansamblių atstovai, „Misija Sibiras“ dalyviai, kaip patys sakė, norėjo prisidėti prie filmo apie Lietuvos kelią į laisvę kūrimo ir taip padėkoti savo tėvams ir seneliams už tai, ką jie padarė, siekdami atsikratyti primesto jungo.

Režisierius Donatas Ulvydas
Filmo „Emilija“ filmavimas, Filmo kūrėjų archyvas

„Mums dar vis sunku patikėti, kad savanoriškai susirinkę žmonės, iš kurių dauguma pirmą kartą filmavosi kine, buvo tokie susikaupę ir kantrūs. Nes filmavimo procesas trunka ilgai, kartojami dubliai, reikia palaukti, kol kino komanda pasiruošia kadro filmavimui. O nuo jų veidų nė karto per visą ilgą dieną nedingo šypsenos. Negana to – daugelis jų į filmavimą atsinešė autentiškus aštuntojo dešimtmečio rūbus, rastus savo ar tėvų spintose“- pasakoja filmo aktorių atrankos agentūros „Editos kastingas“ direktorė Valdonė Ovadnevienė.

„Rasti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rūbus tokiai didelei masuotei buvo nemenkas iššūkis. Teko ieškoti ne tik rūbų, bet ir batų, aksesuarų teatrų kostiuminėse, dėvėtų drabužių parduotuvėse, dalį rūbų – siūti. Todėl pačių savanorių pagalba – neįkainojama. Gelbėjo dar ir tai, kad filmo veiksmas vyksta Lietuvoje, dar netolimame dešimtmetyje, kurio mados atgarsiai dar vis dūla žmonių spintose“- sako filmo kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė.

Pasak filmo dailininkų, masinei eitynių scenai, kuri filme truks vos kelias minutes buvo ruošiamasi daugiau nei du mėnesius. Reikėjo pakeisti Laisvės alėjos šiuolaikinį veidą ir sugrąžinti ją į 72-uosius metus: atkurti tuo metu veikusių parduotuvių vitrinas, Kauno dramos teatro fasadinį įėjimą – pakabinti gerai kauniečiams žinomus šviestuvus ir senąją teatro iškabą. „Rėmėmės archyvine medžiaga, kuri padėjo daugelį detalių atkurti visiškai autentiškai“, – sako filmo dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Būtent todėl geriausiu dailininkų darbo įvertinimu tapo dažnai praeivių užduotas klausimas – ar vėl ėmė veikti senasis gastronomas.

„Kauno žmonės pademonstravo ne tik solidarumą masiškai registruodamiesi filmuotis kine, pasakojančiame apie svarbius Lietuvai įvykius, bet ir supratingumą, kai po jų langais ir gatvėse vyko paruošiamieji filmavimo darbai. Norime pasakyti ačiū jiems visiems“, – sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.

Filmas „Emilija“ kino teatro žiūrovus pasieks 2017 metų pradžioje, artėjant valstybės šimtmečio minėjimui.

Filmavimo akimirkos
[See image gallery at kinfo.lt]

Filmo kūrėjų informacija

Kadras iš filmo „Skrodžiant dangų“
Menų spaustuvės archyvas

Rugsėjį sostinėje vyksiančiame festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis’15“ Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susidurs su cirku ne scenoje, bet ekrane. Dar visai šviežias, 2013-aisiais sukurtas ispano Horacio Alcalá filmas „Skrodžiant dangų“ (Aras del Cielo) antrus metus keliauja per didžiuosius šiuolaikinio cirko bei kino festivalius, o rugsėjo mėnesį bus parodytas ir Menų spaustuvėje. Po filmo įvyks susitikimas su režisieriumi, kuris atvyksta į Vilnių bei vienu iš filmo „aktorių“ palestiniečiu Fadi Zmorrod, taip pat pasirodysiančiu festivalio programoje.

Dokumentiniame filme „Skrodžiant dangų“ pristatomos aštuonios akrobatų istorijos – pavienių, porų, didesnių kolektyvų… Visi jie patyrę savų tragedijų asmeniniame gyvenime, visi išgyveno traumas, po kurių kai kuriems grėsė profesionalios karjeros pabaiga. Ir vis dėlto nė vienas jų nesigaili pasirinkę artisto kelią – su visomis jo duobėmis ir pakilimais. „Cirkas jau yra prieinamas ne tik artistų šeimose išaugusiems vaikams – jo mokytis gali visi norintys“ – ši frazė filme nuskamba ne kartą. Cirką galima rinktis. O apie savo pasirinkimą filme atskleisti dar nenagrinėtą temą ir kelią link jos labai paprastai ir žemiškai kalba pats režisierius Horacio Alcalá.

Daug metų praleidote stebėdamas cirko artistų gyvenimą. Ar galėtumėte pasakyti, jog cirko artistai iš principo yra kitokie žmonės nei dauguma tų, kurie dirba sėslesnį ir, pavadinkim, saugesnį darbą?

Žinoma, kad taip. Akrobatai turi labai savitą aurą, be to, dauguma jų yra nepaprastai kuklūs. Visų pirma, šie žmonės privalo tvirtai stovėti ant žemės, tam, kad kiekvieną dieną galėtų sunkiai dirbti dėl savo profesijos. O kuklūs jie todėl, kad mato meną iš kitos perspektyvos nei daugelis ir todėl, kad jiems nereikia šlovės. Juk dažniausiai niekas nežino akrobatų pavardžių.

Kaip patekote į cirko industriją ir kuo joje užsiėmėte tuos kelerius metus prieš kurdamas filmą?

Dirbau prie vieno Cirque du Soleil spektaklio techninės dalies jų turo Europoje metu. Po šio periodo nutariau sukoncentruoti savo karjerą į kiną.

Kaip gimė mintis kurti filmą būtent apie šiuolaikinį cirką? Iš ko sulaukėte daugiausiai palaikymo?

Didelio palaikymo susilaukiau iš Patricko Flyyno, kuris padėjo man vystyti filmo koncepciją – su juo susipažinau dirbdamas cirke, buvome kolegos. O idėja man kilo skrendant iš Madrido į Diuseldorfą, kai mąsčiau, jog niekad nesu matęs filmo apie šiuolaikinį cirką. Vėliau sužinojau, kad ši tema kine iš tiesų nebuvo nagrinėta tokiu rakursu, kokiu norėjau kalbėti aš ir tai dar labiau paskatino imtis darbo.

Asmeninės artistų istorijos filme pasakojamos atskleidžiant tiek jų buitį, tiek ir pasirodymus scenoje. Jos privalėjo būti papasakotos per cirką. Juk artistai pasirinko šią profesiją dėl labai žmogiškų aplinkybių – jiems cirkas įkūnija tai, kas jiems būtina norint išgyventi, tai – tarsi deguonis. Cirkas jiems yra priemonė gyventi ir drauge pats gyvenimo kelias.

Filmo režisierius Horacio Alcalá
Menų spaustuvės archyvas

Kaip iš gausybės artistų istorijų atrinkote tas, kurias pasakojate filme?

Pasirinkau būtent šias istorijas, nes kiekviena jų turi kažką bendra ir su mano paties gyvenimu. Kažkuria prasme aš ieškojau pasakojmų, kurie kalbėtų apie mane patį ir šie akrobatai man tapo priemone papasakoti apie save. Žinoma, tuomet galima sakyti, kad pats galėčiau sėsti prieš kamerą ir pasakoti, tačiau bėda tame, kad pats nesugebu scenoje sukurti tokio meno.

Kaip vyko filmavimo procesas? Ar artistai lengvai atsivėrė prieš kamerą?

Artistams buvo nelengva atsiverti, tai užtruko gana ilgai. Su kiekvienu jų susitikdavau prieš pradedant filmuoti, mes susidraugaudavome ir net keliavome kartu tam, kad geriau pažintume vienas kitą. Aš visuomet būdavau pirmasis, kuris papasakodavo savo istoriją – tai dažnai paskatindavo atsiverti ir juos.

Filmas apie cirko artistų gyvenimus – visiškai nekomercinė tema. Negana to, filmuoti žmonės yra iš įvairių pasaulio kraštų, tad filmuojant teko daug keliauti. Kaip pavyko pritraukti užtektinai pinigų šiam projektui?

Pinigai atkeliavo iš skirtingų šalių ir koprodiuserių, Meksikos ir Portugalijos. Taip pat padėjo FEDEC (Europos cirko mokyklų federacija), Ispanijos kultūros ministerija bei iberoamerikos šalims (anksčiau buvę Portugalijos ir Ispanijos kolonijoms) skirta programa IBERMEDIA.

Ar ketinate tęsti šiuolaikinio cirko temą kine ir vėliau?

Žinoma, esu tikras, kad šia tema dar turiu ką pasakyti, be to, yra gausybė istorijų, kurias dar norėčiau papasakoti.

Kokia cirko reikšmė jūsų paties gyvenime?

Cirkas yra aistra, sunkus darbas ir džiaugsmas – jame yra visa tai, kas man svarbiausia gyvenime.

Režisierių Horacio Alcalá kalbino Aušra Kaminskaitė

Menų spaustuvės informacija

Kadras iš Lis Rhodes kūrinio „Light Reading“, 1978, LUX ir Lis Rhodes nuosavybė
ŠMC archyvas

„Aš esu kino akis, mechaninė akis. Aš, mašina, rodau jums pasaulį, kokį tik aš galiu matyti. […] be laiko ir erdvės ribų, aš sujungiu taškus visatoje. […] Mano kelias veda link naujos pasaulio percepcijos sukūrimo.“ Dziga Vertovas

Nuo pat savo atsiradimo kinas tarpininkavo tarp žmogaus ir materijos: pirma, siūlydamas naują mechaninę viziją materialiam pasauliui pažinti, antra, suteikdamas naują optiką, skirtą išlaisvinti ar esmiškai perorientuoti žmogaus sensoriumą. Pasitelkiant šiuolaikinius ir istorinius kūrinius – nuo rusų avangardo iki sensorinės etnografijos (sensory ethnography), struktūralistinio/materialistinio kino, videomeno ir kompiuterinės animacijos – šioje filmų ir videodarbų programoje siekiama pabrėžti kino aparato prigimties kaitą ir jo nulemtus realaus ir materialaus pasaulio ekrane patyrimo pokyčius. Išryškinant fenomenologinę, politinę ir spekuliatyvią medijos technologijų įtaką, siekiama suprasti, kaip audiovizualinė medija permąsto pusiausvyrą tarp žmogaus ir materijos, tarp žmogiško ir gamtiško.

Programą sudaro dešimt dalių: „Regėjimo mašinos“, „Buvimas + Sąsaja“, „Materialumas ir virtualus kūnas“, „Darbas, materija ir laikas“, „Taki estetika“, „Vaizdo materialumai“, „Kino aparatas ir išplėstas regėjimas“, „Posthumanistinis kūnas“, „Šviesos mašina“ ir specialus Chriso Markerio filmo „Penktas lygis“ („Level 5“) seansas. Programoje pristatomi Basma Alsharif, Haruno Farockio, Peggy Ahwesh, Holliso Framptono, Lis Rhodes, Apichatpongo Weerasethakulo, Jesse McLean, Dziga Vertovo, „The Otolith Group“, Paulo Sharitso, Jeano Painlevé ir kitų kūrėjų filmai bei videodarbai.

Daugiau informacijos apie programą bei seansus rasite: www.cac.lt/lt/kino_sale

Lukas Brašiškis yra kinotyrininkas, šiuo metu studijuojantis Niujorko universiteto Kino studijų fakulteto doktorantūros programoje. Nuo 2011 iki 2014 m. jis dėstė kino teorijos ir kino istorijos kursus Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Brašiškis yra įvairių leidinių apie kiną bendradarbis bei knygų „Kinas ir filosofija“ (2013) ir „Trumpa kino istorija“ (2014) bendraautorius. Nuo 2005 m. jis kuravo ir moderavo daugybę kinui skirtų renginių, tarp kurių – Nathanielio Dorskio filmų retrospektyva ŠMC kino salėje 2014 m.

Leo Goldsmith yra rašytojas ir kuratorius, gyvenantis Brukline, Niujorke. Jis yra vienas iš menui ir politikai skirto žurnalo „The Brooklyn Rail“ kino skilties redaktorių. Jo tekstai apie kiną ir mediją publikuoti tokiuose žurnaluose kaip „art-agenda“, „Artforum“, „Cinema Scope“ ir „Reverse Shot“. Goldsmith yra knygos „Keywords in Subversive Film/Media Aesthetics“ (2015) bendraautorius. Jis organizavo parodas ir kino programas tokioms institucijoms kaip „The Museum of the Moving Image“, „UnionDocs“, „92Y Tribeca“ ir „Heliopolis Project Space“. Goldsmith studijuoja Niujorko universiteto Kino studijų fakulteto doktorantūros programoje, kur rašo disertaciją apie rastos medžiagos kiną ir vaizdų cirkuliaciją.

ŠMC kino salėje rugpjūčio 5–16 dienomis

Kuratoriai: Lukas Brašiškis ir Leo Goldsmith

ŠMC kino salės informacija

Ieva Andrejevaitė
Astos Martinonytės nuotrauka

Režisierius Donatas Ulvydas filme „Emilija“ kurti pagrindinius ir antraplanius vaidmenis pakvietė žinomus, didelę patirtį turinčius ir dar tik pirmuosius žingsnius kine žengiančius, bet teatro žiūrovų mylimus jaunus aktorius. „Aktorių komandą, kurią pavyko suburti – pateisino visus mano lūkesčius. Įvyko chemija. Kiekvienas iš jų į aikštelę atsinešė savo patirtį, kuri pravertė kuriant „Emilijos“ personažų charakterius,“- sako D. Ulvydas.

Vienas sudėtingiausių – Emilijos vaidmuo teko jaunai aktorei Ievai Andrejevaitei. „Aktorės šiam vaidmeniui ieškojau beveik du metus. Žinojau, kad savo įsivaizduojamą personažą sukursiu iš mažų krislelių, kuriuos į filmą suneš visa komanda. Grimo, kostiumų, muzikos ir apšvietimo visuma sukurs Emiliją tokią, kokią pamatysime tik per premjerą. Bet pirmiausia reikėjo aktorės. Jos kūno, veido, organikos, charakterio ir moralinių vertybių, kurios man padėtų. Kiekvienas iš mūsų Emiliją nešiojamės savyje, atpažįstame kituose. Sutikęs Ievą, pajutau, kad ji – geriausias pasirinkimas. Ievos vaidmuo sudėtingas. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ne tik filmo scenarijus, bet ir pagrindinis jo personažas Emilija, tai simbolis, metafora, tai epas apie žmogiškumą, pasirinkimą, laisvę, sugebėjimą sakyti tiesą, net tada, kai tiesa gali kainuoti gyvenimą. Ieva yra pagrindinio vaidmens atlikėja, bet „Emiliją“ kuria kiekvienas filme vaidinantis aktorius,“ – pasakoja filmo režisierius.

Šiame D. Ulvydo filme visus vaidmenis kuria kino ir teatro aktoriai: Darius Gumauskas, Tauras Čižas, Remigijus Vilkaitis, Ramūnas Šimukauskas, Česlovas Stonys, Vidas Petkevičius, Justas Tertelis, Severija Janušauskaitė, Saulius Čiučelis, Gabrielė Aničaitė, Valentinas Novopolskis ir kiti žiūrovų pamėgti aktoriai. „Visi vaidmenys sudėtingi, aktoriai, kurdami charakterius, sceniniu terminu tariant, apnuogina atvirą nervą. Todėl jautriai rinkausi aktorius. Žinojau, kad visus vaidmenis, reikalaujančius ne tik gyvenimiškos patirties, asmeninių savybių, bet ir profesinio pasirengimo, gali sukurti tik profesionalūs aktoriai. Siūlydamas bendradarbiauti norėjau, kad taptume daugiau, nei kolegos, turintys vieną tikslą – pasiekti rezultatą. Norėjau, kad visi patikėtume filmo idėja,“- sako D. Ulvydas.

Filmo „Emilija“ kūrimas
Astos Martinonytės nuotrauka

„Neatsimenu kitos tokios aikštelės, kurioje atsisveikinant su paskutinėje scenoje besifilmuojančiu aktoriumi, graudintųsi net tik jis, bet ir kūrybinė grupė. Filmavimo aikštelėje buvo sukurta ypatinga atmosfera. Tam įtakos, žinoma, turėjo filmo tema, suburti skirtingi, bet filmo idėja tikintys kūrėjai ir režisierius, kuris dirbo su didele meile visai kino kūrybinei komandai. Tai vadinama kino magija, kurią turėtų pajusti ir žiūrovas,“ – sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.

Emiliją filme vaidinanti aktorė Ieva Andrejevaitė, buvusi režisieriaus Jono Vaitkaus studentė, sako – tokio vaidmens laukusi visą savo gyvenimą. Po studijų aktorė dirbo ne Lietuvoje, todėl darbas su režisieriumi D. Ulvydu – Ievos debiutas lietuviškame kine. „Atsimenu, sulaukusi patvirtinimo – apsiverkiau. Emilijos vaidmuo – geriausia, kas nutiko man per visą aktorinę karjerą. Svajojau dirbti Lietuvoje, bet, matyt, reikėjo atlikti pratybas kitų šalių filmavimo aikštelėse, kad galėčiau atsirasti lietuviškame kine. Ir tokiame, kurio idėja jaudina iki širdies gelmių,“ – pasakoja aktorė.

Filmas „Emilija“ bus baigtas filmuoti jau šį rudenį, o kino teatro žiūrovus pasieks 2017 metų pradžioje.

„Sugar Man“
„Nominum“ archyvas

Neįprasto žanro – dokumentinis muzikinis detektyvas, „Oskaro” ir dar 30 kino festivalių laureatas – filmas “Sugar Man” prieš savaitę pasirodė kino teatruose. Retai kino salėse rodoma dokumentika sukėlė Išskirtinę žiūrovų reakciją. Žymūs Lietuvos kultūros, mokslo, pramogų verslo atstovai po filmo peržiūrų dalinasi įspūdžiais internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose, radijo eteryje.

Štai keletas jų.

Ginas Dabašinskas, žurnalistas, radijo laidų vedėjas: „Praeitos savaitės pabaigoje, savaitgalį, teko susidurti su reiškiniu, kuris praskaidrino visą likusią savaitės dalį ir dar dabar raibuliuoja – savaitės pradžia irgi nuspalvinta štai šito fenomeno.”Sugar Man“ – tiesiog paprastas trumpas pavadinimas, idant prisimintumėt, kur turėtumėte nueiti. Įspūdingas dalykas. Tikrai. Negaliu atsikratyti to jausmo ir nenoriu, nes dalykas yra be galo žavus visom prasmėm.”

Andrius Puksas, Mokslininkų sąjungos instituto direktorius, LRT tarybos narys. „Malonių atradimų filmas… dokumentinio „Sugar Man“ žiūrovams neišvengiamai gresia atrasti perlą.“

Raimundas Ušackas, Ekseterio universiteto (Didžioji Britanija) ekonomikos ir politikos mokslų absolventas, būsimas Lietuvos kariuomenės savanoris: “Tai nepaprastas filmas. Ši istorija yra tokia intriguojanti, kad gali pakonkuruoti su Holivudiniais filmais. Jis visą laiką prikaustė su gera humoro ir tuo pačiu liūdesio doze. … 5 žąsys ;). “

Monika Šalčiūtė, šokėja ir foto modelis: “Šis filmas manyje sužadino daug jausmų; ašarų, džiaugsmo, supratimo. … Kaip gyventi, jeigu visas pasaulis galvoja jog esi miręs? Tai retorinis klausimas, susijęs su šio filmo potekste…Taip pat mano klausomos muzikos repertuare Ray Charles’ui atsirado konkurentas – Rodriguez.“

Sigutis Jačėnas , aktorius: “Žodžiais to neįmanoma apsakyti! tai būtina pamatyti! Dar ilgai (po seanso – red.) negalėjome atsitokėti”

Linas Ryškus, LRytas TV direktorius, kino režisierius ir dramaturgas – “Vienas geriausių penkerių metų kino filmas! “

“Sugar Man“ įžengęs į kino sales kartu su Holivudo vaidybinais “sunkiasvoriais” kaunasi dėl vietos po saule ir yra lankomiausių savaitės filmų dešimtuke.

Studio Nominum informacija

„Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrybinė komanda
„Singing fish“ archyvas

Lapkričio mėnesį kino teatruose pasirodysiančios kriminalinės komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ aktoriai gali ramiau atsipūsti – filmavimo darbai baigti. Ir nors ateinančiu metu laukia ne ką mažiau sudėtingas laikotarpis kūrybiniame procese – montavimo ir kiti darbai – kūrybinė komanda džiaugsmingai atšventė sėkmingai įveiktą pirmąjį etapą.

Atšvęsti filmavimo pabaigos į ant vandens esantį barą – restoraną „BAR‘ža“ Vilniuje susirinko beveik visa kūrybinė komanda: režisieriai, prodiuseriai, aktoriai, operatoriai, dailininkai, grimo meistrai ir kiti kūrybinės komandos nariai.

Vakarėlyje linksminosi kino filmo prodiuseriai Mindaugas Papinigis ir Povilas Skaisgirys, scenarijaus autoriai Rolandas Skaisgirys ir Justina Dirsė, antrasis režisierius Šarūnas Mikulskis, filmo atstovė spaudai Vaida Skaisgirė, aktoriai Toma Vaškevičiūtė, Šarūnas Banevičius, Tadas Gryn, Povilas Laurinkus, Jonas Gricius, Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys, Vaidotas Martinaitis ir daugybė kitų.

Kaip teigia „Kunigo naudą velniai gaudo“ atstovai, kino filmo kūrybinė komanda ypač susidraugavo, todėl pabaigtuvių vakarėlyje neapseita be linksmybių iki vėlumos ir liūdesio, jog metas išsiskirstyti.

Prisimenant linksmiausias filmavimo akimirkas, daugelis negalėjo sutramdyti nuoširdaus juoko – restorane esančiame ekrane buvo rodomi geriausi neoficialūs kadrai iš filmavimo aikštelės. Svečiai dalijosi įspūdžiais, prisiminimais, džiaugėsi, jog turėjo galimybę susitikti neoficialioje aplinkoje ir pabendrauti vieni su kitais niekur neskubėdami. Taip pat dauguma nostalgiškai prisiminė Varėnos rajono kaimo gamtą, ramybę, kurios visi ilgėsis būdami mieste.

„Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrybinė komanda
„Singing fish“ archyvas

Kad prisiminimai taip greitai neišgaruotų, kiekvienas kūrybinės grupės narys gavo po simbolišką dovaną – visai kaip mokyklos vinjetę, kurioje galėjo išvysti savo bei visų kūrybinės grupės narių nuotraukas.

Pagrindinius vaidmenis kino filme kuria žinomų šalyje aktorių komanda, tačiau filmo kūrėjai kol kas teatskleidė pagrindinio moters vaidmens atlikėją – žaviąją Toma Vaškevičiūtė. Šiandien žinoma, kad filme taip pat vaidins Šarūnas Banevičius, Jonas Braškys, Jonas Gricius, Larisa Kalpokaitė ir daugelis kitų garsių Lietuvos aktorių, tačiau kokie jų vaidmenis – kol kas neaišku. Filmą režisuoja rašytojas, dramaturgas, poetas ir režisierius Alvydas Šlepikas, scenarijaus autoriai – Rolandas Skaisgirys ir Justina Dirsė.

Kriminalinė komedija „Kunigo naudą velniai gaudo“ jau šių metų pabaigoje kino teatro žiūrovus žada nustebinti linksma ir įtraukiančia istorija, kuri žiūrovus nukels į vieną jaukų, šienu kvepiantį, šiuolaikinį kaimą.

Persekiojamas įtartinos reputacijos verslininko Aleksandro į gimtą kaimą atklysta pagrindinis filmo herojus Remigutis. Čia jo laukia ir senmerge paniškai bijanti tapti mylimoji, ir mirštantis tėvas. Kaip tik tuo metu, po tragiškos vietos klebono žūties, kaime prasideda tikras kriminalas – per gyvenimą sukauptas dvasininko turtas tampa visų miestelėnų taikiniu. Užverda begėdiškos, tačiau itin komiškos kunigo turtų dalybos, tačiau niekas nežino, kur prieš mirtį klebonas paslėpė pinigus…

Ką prisidirbo Remigutis, kad mafijozai taip trokšta jį pribaigti? Kur slypi klebono sukrauti turtai? Ar išdegs visų planai pasipelnyti? Kas šioje istorijoje išloš, o kas liks nieko nepešęs?

Filmo kūrėjai teigia, jog juoktis iki ašarų priversianti kriminalinė komedija „Kunigo naudą velniai gaudo“ parodys, ne tik koks gražus yra šių dienų kaimas, kiek nuotykių jame vyksta, bet ir tai, kad amžinos vertybės visuomet yra ir bus. Nesvarbu, ar tu gyveni 2015 m., ar 1903 m.

Nuotraukų galerija
[See image gallery at kinfo.lt]

Videometra informacija

Kadras iš filmo „Katedra“
Festivalio archyvas

Projektas „Lenkų animacijos savaitaglis mokykla – kitos kartos 3“ buvo pradėtas 2011 m., Lenkijos pirmininkavimo ES tarybai metu. Nuo tada jis sėkmingai vykdomas skirtingose pasaulio šalyse. Per ketverius metus pristatėme projektą 26 valstybėse: Kinijoje, Japonijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje, Estijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Suomijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, JAV, Korėjoje ir kitose šalyse.

Keturios animacinių filmų projekcijos – tai Lenkijos animacijos pasiekimų pristatymas, kuriuo siekiama iš vienos pusės prisiminti didžiausius mūsų nacionalinės mokyklos laimėjimus, iš kitos – pristatyti įdomiausius jaunos kartos, gavusios balsą pastaraisiais metais, pasiekimus.

Vilniuje projektą papildėme programa jauniausiems. Tai trumpametražiai animaciniai Studio Se-Ma-For filmai bei pilnametražis animacinis filmas „Koperniko žvaigždė“, real. Studio Filmów Rysunkowych.

Rugpjūčio 22d., šeštadienį, 19:00 val. įvyks išskirtinis susitikimas su ypatingais svečiais – Marek Serafiński (scenarijaus autorius, režisierius, animacinių filmų kūrėjas ir prodiuseris), Małorzata Bosek (animacinių filmų kūrėja ir animatorė) ir Bogusław Żmudziński, Tarptautinio Kino Festivalio Etuda&Anima programų direktorius.

Ketvirtadienis, 2015-08-20, 19:00

I Projekcija (87’)

1. Namas, rež. Walerian Borowczyk, Jan Lenica (1958, 11’)
2. Labirintas, rež. Jan Lenica (1961, 14’15’’)
3. Raudona ir juoda, rež. Witold Giersz (1963, 6’30’’)
4. Viskas yra skaičius, rež. Stefan Schabenbeck (1966, 7’30’’)
5. Hobis, rež. Daniel Szczechura (1968, 7’)
   Susirinkimas, rež. Ryszard Czekała (1970,7’15”)
6. Kelias, rež. Mirosław Kijowicz (1971, 4’30’’)
7. Pokylis, rež. Zofia Oraczewska (1976, 8’15’’)
8. Atspindžiai, rež. Jerzy Kucia (1979, 6’)
9. Tango, rež. Zbigniew Rybczyński (1980, 8’)
10. Solo dirvone, rež. Jerzy Kalina (1981, 7’)

Penktadienis, 2015-08-21, 19:00

II Projekcija (85’)

1. Francas Kafka, rež. Piotr Dumała (1991, 16’)
2. Carmen Torrero, rež, Aleksandra Korejwo (1996, 3’22’’)
3. Kaukės, rež. Piotr Karwas (1998, 5’)
4. Muzikos instrumentų derinimas, rež. Jerzy Kucia (2000, 15’15’’)
5. Džentelmeno romanas, rež. Tomasz Kozak (2000, 10’)
6. Mirtis dešimtukui, rež. Mariusz Wilczyński (2002, 3’40’’)
7. Katedra, rež. Tomasz Bagiński (2002, 6’30’’)
8. Deja, rež. Mariusz Wilczyński (2004, 13’)
9. Menas kristi, rež. Tomasz Bagiński (2004, 6’)
10. Po obuolių, rež. Marta Pajek (2004, 5’30’’)

Šeštadienis, 2015-08-22, 19:00

III Projekcija (88’)

1. Profesionalas, rež. Marek Serafiński (2004, 13’)
2. Zoopraxiscope, rež. Hieronim Neumann (2005, 11’45’’)
3. Ichthys, rež. Marek Skrobecki (2005, 15’)
4. Dies Irae z Requiem W.A. Mozart, rež. Joanna Jasińska-Koronkiewicz (2006, 2’15’’)
5. Pusryčiai, rež. Izabela Plucińska (2006, 2’20’’)
6. Dokumanimo, rež. Małgorzata Bosek (2007, 10’)
7. Seka, rež. Robert Sowa (2007, 8’)
8. Priedainiai, rež. Wiola Sowa (2007, 13’15’’)
9. Mažas juodas kvadratas, rež. Tomasz Siwiński (2007, 6’)
10. Išvirkščiai, rež. Andrzej Jobczyk (2008, 5’30)

Sekmadienis, 2015.08.23, 19:00

IV Projekcija (92’)

1. Lazda, rež. Michał Socha (2008, 5’)
2. Miegagyslė, rež. Marta Pajek (2011, 14’)
3. Popierinė dėžutė, rež. Zbigniew Czapla (2011, 9’)
4. Ex Animo, rež. Wojciech Wojtkowski (2013, 6’50’’)
5. Į tavąją širdį, rež. Ewa Borysewicz (2013, 10’)
6. Signum, rež. Witold Giersz (2013, 13’)
7. Neįtikėtinai lankstus vyras, rež. Karolina Specht (2013, 5’)
8. Pirtis, rež. Tomek Ducki (2013, 4’20’’)
9. Hipopotamai, rež. Piotr Dumała (2014, 12’30’’)
10. 2014-ųjų vasara, rež. Wojciech Sobczyk (2014, 12’20’’)

Svečiai:

Šeštadienį, rugpjūčio 22 d. kviečiame jus į išskirtinį susitikimą su ypatingais svečiais – Marek Serafiński (scenarijų autorius, režisierius, animacinių filmų kūrėjas ir prodiuseris), Małorzata Bosek (animatorė, animacinių filmų autorė) ir Bogusław Żmudziński (Tarptautinio Filmų Festivalio „Etude & Anima“ programų direktorius).

Marek Serafiński gimė 1954 m., baigė dailės akademiją Varšuvoje ir PWSFTviT (Nacionalinė filmų mokykla) Lodzėje. Scenarijų autorius, filmų režisierius, animacinių filmų rinkinių dailininkas modeliuotojas. Pastaraisiais metais jis dirbo animacinių filmų prodiuseriu savo studijoje „Serafiński – Studio Graficzno-Filmowe”.

Małgorzata Bosek gimė 1968 m., baigė dailės akademiją Varšuvoje. Taip pat išklausė „Film Miniatures Studio“ parengtą animacijos kursą. Ji yra animacijų autorė ir dailininkė, taip pat bendradarbiauja su kitais dailininkais. Surengė ne vieną savo koliažų, siuvinėjimų ir kitų darbų parodą.

Bogusław Zmudziński – Tarptautinio Filmų Festivalio „Etude & Anima“ meno direktorius, ASIFA Lenkija narys, Lenkijos kinematografininkų asociacijos animacijos departamento narys. Bogusław Zmudziński gimė 1951 m. Specializuojasi socialinės filosofijos, estetikos, kino teorijos ir istorijos srityse. Pastaraisiais metais organizavo festivalius ir kitus, su filmais susijusius renginius, Lenkijoje ir užsienyje, kurie populiarino įdomų, nekomercinį kiną, ypač klasiką, dokumentiką ir animaciją. Taip pat jis yra Tarptautinio filmų festivalio „Etiuda“ įkūrėjas ir direktorius. Festivalis yra skirtas dailės ir filmų mokyklos absolventų ir baigiamųjų kursų studentų darbams bei yra rengiamas nuo 1994 m. Krokuvoje.